farmakopja (gr. pharmakopoiia – gydomųjų augalų, vaistų paruošimas), galiojančių valstybinių standartų, apibrėžiančių vaistinių medžiagų kokybę, gamybą, kokybinę bei kiekybinę kontrolę, laikymo sąlygas bei pavadinimus, rinkinys. Aprašoma, kaip svarbiausius vaistus reikia gaminti, tikrinti, laikyti, dozuoti. Vaistai aprašomi pagal abėcėlę. Yra bendrasis vaistų sąrašas bei A ir B sąrašai. A sąraše aprašyti nuodingieji vaistai, B sąraše – stipriai veikiantieji; nurodytos didžiausios vartotinos abiejų sąrašų vaistų vienkartės ir paros dozės. Be nacionalinių farmakopėjų (jas išleido daugiau kaip 30 šalių), yra ir tarptautinės farmakopėjos, pvz., Pharmacopoea Internationalis, kurią nuo 1951 leidžia Pasaulio sveikatos organizacija, t. p. Europos farmakopėja, kuria vadovaujamasi kontroliuojant vaistus, kurie nėra įtraukti į nacionalinę farmakopėją. Rengiant Europos farmakopėją dalyvauja 38 šalys narės (tarp jų ir Lietuva), turinčios teisę dalyvauti Europos farmakopėjos komisijos sesijose. Narėms atstovauja nacionalinės delegacijos, sudarytos iš ne daugiau kaip 3 atstovų, kurie turi teisę balsuoti sesijų metu. Įgaliotos nacionalinės institucijos turi užtikrinti, kad Europos farmakopėja taptų oficialiu standartu, taikomu kiekvienoje valstybėje narėje.
Lietuvoje
Farmakopėja yra įstatyminis dokumentas, kurio nurodymų privalo laikytis visos įmonės ir įstaigos, gaminančios, laikančios, naudojančios ir kontroliuojančios vaistus. Vaistinės medžiagos, neįtrauktos į farmakopėją, aprašomos specialiuose farmakopėjiniuose straipsniuose. Veikia Valstybinė vaistų kontrolės tarnybos farmakopėjos komisija, kuri nuo 1993 stebėtojo teisėmis dalyvauja Europos farmakopėjos komisijoje. Pirmoji Lietuvos farmakopėja paruošta pagal Rusijos farmakopėją (Lietuvos farmakopėja 1938). Nuo 2004 yra laikomasi Europos farmakopėjos reikalavimų.