fašzmas (it. fascismo < fascio – kuokštas, ryšulys; bendrija), revoliucinio nacionalizmo atmaina, kuri reiškiasi savęs priešpriešinimu liberalizmui ir komunizmui, siekimu valstybę moderninti trečiuoju keliu, sutelkiant visus jos gyventojus.
Fašizmo samprata ir bruožai
Fašizmas grindžiamas eklektiška filosofija, jo ideologai skelbia elitizmą ir kartu visuomenės solidarumą, teigiamai vertina prievartos naudojimą politinėje kovoje ir valstybių bei tautų santykiuose. Plačiąja prasme fašizmas – 1919–45 Europos ir Lotynų Amerikos šalių politiniai judėjimai ir režimai, kurie daugiau ar mažiau sekė italų fašizmu, bet neturėjo su juo institucinių ryšių ir vieno vadovaujančio centro (komunistai turėjo Komunistų internacionalą). Itališkojo fašizmo antiliberalizmas, antikomunizmas, socialinis solidarizmas, nacionalizmas, vado kultas, kovos būriai, visuomenės telkimas būdingi visų šalių fašistiniams judėjimams bei režimams, tai universalūs fašizmo bruožai. Antisemitizmas, kurį skelbė daugelio šalių fašistinės grupuotės (ypač paveiktos nacių Vokietijos) iki 20 a. 4 dešimtmečio pabaigos Italijoje beveik nepasireiškė, o Italijos socialinėje respublikoje žydus persekiojo ir gabeno į naikinimo stovyklas Vokietijos okupacinė kariuomenė.
B. Mussolini (centre) fašistų sąskrydyje Neapolyje (1922)
Fašizmo atsiradimas ir raida Italijoje
Itališkajam fašizmui pradžią davė 1919 03 23 susirinkimas Milane, kuris įkūrė kovos būrius (Fasci di Combattimento) ir priėmė B. Mussolini pasiūlytą programą su eklektiškai susietais nacionalizmo, sindikalizmo bei socializmo doktrinų elementais, pasisakė prieš monarchiją, už respubliką. B. Mussolini ir dauguma jo pirmųjų bendražygių buvo išeiviai iš Socialistų partijos ir profesinių sąjungų judėjimo. Fašizmo masinę bazę sudarė demobilizuoti frontininkai, kurie nerado vietos taikiame gyvenime, buvo nepatenkinti antraeiliu Italijos vaidmeniu po I pasaulinio karo.
Italijos fašistų ideologija keitėsi pagal aplinkybes. B. Mussolini pabrėždavo veikimo (aktyvizmo) ir valios primatą. Fašistai, naudodamiesi pokario suirute, liberalios politinės sistemos krize ir potencialia komunistinės revoliucijos grėsme, sugebėjo įtikinti aristokratinį ir buržuazinį Italijos elitą, kad jie yra jėga, kuri gali garantuoti tvarką, ir gavo jo dalies paramą. Fašistų kovos būriai prieš darbininkų judėjimą naudojo prievartą, kurios negalėjo griebtis liberali Italijos vyriausybė. 1921 11 09 fašistų judėjimas pasivadino Nacionaline fašistų partija. Elito palankumas nulėmė taikų valdžios paėmimą – po 1922 10 30 Žygio į Romą karalius Viktoras Emanuelis III paskyrė B. Mussolini premjeru. Jo sudarytą vyriausybę patvirtino parlamentas; kol 1926 buvo panaikintas politinis pliuralizmas, įtvirtintas fašistinis režimas.
B. Mussolini skelbia Italijos imperiją (Roma, 1936 05 09)
Italijos fašistai stengėsi derinti įvairių gyventojų sluoksnių socialinius interesus, per korporacijas sumodernino šalies ūkio ir socialinę struktūrą, sustiprino teisėtvarką, pagerino švietimo ir viešųjų tarnybų veiklą. Iki 4 dešimtmečio pabaigos juos rėmė dauguma italų. Tai lėmė ne tik režimo laimėjimai, bet ir propaganda, kuri sukūrė B. Mussolini – dučės – kultą (šūkis – dučė visada teisus!), nacionalizmo puoselėjimas. B. Mussolini inicijuota Italijos sąjunga su nacių Vokietija, nesėkmės Antrajame pasauliniame kare nusmukdė fašizmo kaip ideologijos autoritetą. B. Mussolini atleidus iš ministro pirmininko pareigų (1943 07) režimas žlugo. Jis buvo atkurtas Vokietijos okupuotoje šalies dalyje 1943 09 23 paskelbus Italijos socialinę respubliką. Jos vadovu tapęs B. Mussolini deklaravo grįžimą prie pradinio fašizmo radikalumo, dar vadinamo fašistiniu socializmu. Vykstant karui socialinės priemonės buvo tik deklaracijos, išsiplėtė antifašistinis Pasipriešinimo judėjimas. Satelitinė Italijos socialinė respublika žlugo kartu su nacių Vokietija; 1945 04 28 partizanai B. Mussolini sušaudė.
Vokiškojo nacionalsocializmo specifika
Nacionalsocializmo (nacizmo) ideologijos šerdis, dogma, kurios įgyvendinimas II pasaulinio karo metais privedė prie Holokausto, buvo kraštutinis antisemitizmas. Nacizmo rasizmas bei antisemitizmas, jo priešiškumas krikščionybei, kai kurių istorikų (A. Jameso Gregoro, Georgeʼo L. Mosse’o, iš dalies H. Arendt) nuomone, kelia abejonių, ar pagrįstai nacizmas priskiriamas fašizmui. Vis dėlto fašizmas ir nacizmas turi daug bendrų bruožų, todėl nacizmą galima laikyti fašizmo atmaina. Nacizmo specifiką nulėmė vokiečių militarizmo ir antisemitizmo tradicijos, revanšo siekis po pralaimėto karo ir A. Hitlerio asmenybės patologija.
Fašizmas kitose šalyse
Fašistinės Italijos ir nacių Vokietijos pavyzdys skatino fašistinius judėjimus kitose šalyse. Takoskyra tarp fašistų ir tradicinių radikalių dešiniųjų daugelyje šalių, ypač Prancūzijoje, nebuvo ryški. Prancūzų fašistai turėjo daug organizacijų, tačiau jos niekada nesusivienijo, netapo masinės ir nepaėmė valdžios. 1940–44 Vichy režimas turėjo fašizmo bruožų, bet iš esmės buvo konservatyvus autoritarinis. Ispanijos Falanga, įkurta 1933 10, daugiausia vienijo jaunimą, studentus, buvo pabrėžtinai antiliberali, antimonarchistinė ir antikapitalistinė, siekė suderinti katalikiškąsias šalies tradicijas su būtinybe ją moderninti. Falanga per 1936–39 pilietinį karą rėmė F. Franco, bet šis 1937 ją sujungė su kitomis dešiniosiomis monarchistų ir katalikų grupuotėmis. Naujoji Falanga tapo paklusniu F. Franco parafašistinės diktatūros, kuri pamažu virto autoritarine, įrankiu.
Gilesnes demokratines tradicijas turinčiose Beniliukso bei Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje ir Didžiojoje Britanijoje fašistinės grupuotės neturėjo ryškios įtakos, tik Belgijoje Léono Degrelle’io įkurtas reksistų judėjimas per 1936 parlamento rinkimus gavo 11,5 % balsų, bet šiuo laimėjimu nesugebėjo pasinaudoti. Per II pasaulinį karą reksistai kolaboravo su okupantais, kaip ir danų, olandų nacistai bei Norvegijos V. Quislingo vadinamasis Nacionalinis sambūris. Savarankiškesnė buvo O. Mosley įkurta Britanijos fašistų sąjunga, bet didelės įtakos ji neįgijo ir 1939 pabaigoje buvo uždrausta.
Fašistinių judėjimų narių ir net vadovų daugumą sudarė jaunimas. 1927 Rumunijoje charizmatinis C. Z. Codreanu (1899–1938) įkūrė Arkangelo Mykolo legioną. Jo ideologija nacionalizmą, prisirišimą prie religijos ir senųjų tradicijų siejo su radikaliais socialiniais ir antikorupciniais reikalavimais, skatino inividualų terorą prieš politinius oponentus ir valdžios pareigūnus, kurį naudojo legiono kovos būrių – Geležinės gvardijos (vadinamųjų žaliamarškinių) – nariai. Fašistinis judėjimas įgijo daugelio gyventojų paramą, per 1940 politinę krizę kartu su kariuomene paėmė valdžią, bet jau 1941 01 ji atiteko vien kariuomenei.
20 a. 4 dešimtmetyje Lotynų Amerikoje (Bolivijoje ir kitur) susikūrė fašistinių grupuočių; jos mėgdžiojo Ispanijos Falangą. Originalesnis buvo Brazilijos integralus veikimas – nacionalistinis, katalikiškos pakraipos, skelbęs kovą prieš užsienio kapitalo vyravimą šalies ūkyje. Ši grupė rėmė autoritarinį prezidentą G. Vargasą, bet 1938 su kitomis partijomis buvo uždrausta.
Fašizmo žlugimas
Ašies valstybių pralaimėjimas per II pasaulinį karą nulėmė fašizmo žlugimą. Jį visiškai diskreditavo ne tiek pralaimėtas karas, kiek išaiškėję didelio masto nusikaltimai (pirmiausia vokiečių nacizmo, kuris tapo fašizmo sinonimu). Fašizmas buvo diskredituotas ir kaip trečiasis, tarpinis, kelias (tarp kapitalizmo ir komunizmo). 21 a. pradžioje daugelyje šalių veikia smulkios legalios ir nelegalios fašistinės grupės, bet faktiškai jos yra izoliuotos.
Fašizmas Lietuvoje
Lietuvoje organizuoto fašistinio judėjimo nebuvo. Nors 3 ir 4 dešimtmečių sandūroje kai kurias itališkojo fašizmo idėjas propagavo tautininkų krypties spauda (Tautos kelias, Akademikas), tačiau A. Smetona, A. Voldemaras buvo tik nuosaikūs nacionalistai ir autoritarizmo šalininkai. Per nacių okupaciją 1941 antroje pusėje įsteigtai pronacistinei Lietuvių nacionalistų partijai (vadinamiesiems voldemarininkams) A. Voldemaras nevadovavo (buvo įkalintas SSRS) ir nieko bendra su ja neturėjo. Komunistinės propagandos ir lietuviškos sovietinės istoriografijos (pradedant V. Mickevičiumi-Kapsuku) nuolat naudotas 1927–40 Lietuvos santvarkos kaip fašistinio režimo apibūdinimas prieštarauja istorinei tiesai.
2803