fãzių taisỹklė, Gibbso fazių lygtis (Gbso fãzių lygts), nusako heterogeninės sistemos termodinaminių laisvės laipsnių skaičiaus (f) priklausomybę nuo komponentų skaičiaus (n) ir fazių skaičiaus (k): f = n + 2 – k. Paprasčiausia vienkomponentė sistema (n = 1), pvz., vanduo, kai fazių skaičius lygus vienetui, turi 2 laisvės laipsnius (sistema dvivariantė), t. y. du jos būseną apibūdinančius parametrus (pvz., temperatūrą ir slėgį) galima keisti tam tikrose ribose nekintant fazių skaičiui. Kai pusiausviros yra 2 fazės (f = 1; sistema vienvariantė), t. y. laisvai gali kisti tik vienas parametras, – kiekvieną temperatūros vertę atitinka tik tam tikras garų slėgis; šiam slėgiui pakitus viena fazė (skystis ar garai) išnyksta. Kai vienkomponentė sistema sudaryta iš 3 fazių (vandens, garų ir ledo), f = 0 (sistema invariantinė), t. y. norint, kad neišnyktų kuri nors fazė, negalima keisti nė vieno parametro. Dvikomponentės sistemos (n = 2) didžiausias laisvės laipsnių skaičius f = 3 (kai k = 1). Fazių taisyklė įgalino suklasifikuoti heterogenines sistemas, nustatyti pagrindinius fazių pusiausvyros bei fazinių virsmų dėsningumus. Fazių taisykle naudojamasi chemijoje, fizikoje, mineralogijoje, geologijoje, tiriant atmosferą.
Fazių taisyklę 1876 nustatė J. W. Gibbsas, tirdamas sistemų pusiausvyros sąlygas.