fejèrija (pranc. féerie < fée – fėja), fantastinės, pasakiškos, mitologinės tematikos teatro, cirko vaidinimas ar kino filmas su gausiais šviesos, spalvų ir garso efektais, virtuoziškais aktorių triukais.
Fejerija teatre
Kaip teatro žanras (operos ir baleto spektakliai, mugės teatro vaidinimai) susiformavo 17 a. Prancūzijoje ir Italijoje (spektakliai pagal Ch. Perrault pasakas, P. Corneille’io Andromeda, Aukso Vilna, Molière’o Psichėja; G. Torelli scenografija), paplito Anglijoje. Itin išpopuliarėjo 18 amžiuje. 19 a. fejerijos itin statytos Prancūzijoje. Elementų išliko melodramose, operose, pantomimose, vodeviliuose, kurie ypač dažnai buvo statomi bulvarų teatruose. Padarė įtaką burleskos, muzikinės komedijos, kino raidai.
J. Offenbacho operos‑fejerijos Kelionė į Mėnulį spektaklio scena (stereoskopinis atvirukas nr. 10 Vulkano ertmėje, apie 1885)
Fejerija kine
Kine fejerija plito 20 a. 1–2 dešimtmetyje. Buvo naudojami specialūs filmavimo būdai (vadinamasis stop kadras, dviguba ekspozicija, sulėtintas ir pagreitintas filmavimas), įtraukiami baleto ir pantomimos elementai. Fejerijos kine pradininkas – prancūzų režisierius G. Mélièsas (Kelionė į Mėnulį / Le Voyage dans la lune 1902, Keturi šimtai velnio išdaigų / Les Quatre cents farces du Diable 1906). Ironiškai fejeriją savo filmuose naudojo režisieriai Ch. Chaplinas (Saulėta pusė / Sunnyside 1919), R. Clairas (Įsivaizduojama kelionė / Le Voyage imaginaire 1926).
Fejerijos elementų yra ir šiuolaikiniuose dramos, šokio spektakliuose, vaidinimuose vaikams, fantastiniuose, dažniausiai kosminės tematikos, filmuose, popmuzikos koncertuose.
1706