Feliks Karol Koneczny

Koneczny Feliks Karol (Feliksas Karolis Konèčnas) 1862 11 01Krokuva 1949 02 10Krokuva, lenkų istorikas, istoriosofas. 1897–1919 dirbo Krokuvos universiteto bibliotekoje. 1919–29 dėstė Vilniaus universitete, Rytų Europos istorijos katedros vedėjas; profesorius (1920). Dėl J. Piłsudskio kritikos priverstas išeiti į pensiją, grįžo į Krokuvą. Tyrė daugiausia 14–16 a. Lenkijos, Lietuvos, Rusios, Vokiečių ordino istorinius šaltinius. Parašė Silezijos istoriją (Dzieje Śląska 1897), vadovėlių (Piastų laikų Lenkijos istorija / Dzieje Polski za Piastów 1902, Jogailaičių laikų Lenkijos istorija / Dzieje Polski za Jagiellonów 1903), apibendrinamojo pobūdžio veikalą Rusijos istorija (Dzieje Rosji 3 tomai 1917–84; tomas 2, skirtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Maskvos didžiosios kunigaikštystės 1449–92 santykiams, išleistas 1929). F. K. Koneczny sukūrė originalią ir kontroversišką visuomenės filosofijos teoriją, pagal ją, pasaulio istorija yra besivaržančių bendruomenių raidos padarinys, o kiekvienos visuomenės plėtros kryptį lemia jos narių vartojamos abstrakčios sąvokos; teigė, kad nėra necivilizuotų tautų (net primityviausia visuomenė remiasi abstrakcijomis, sukurtomis savitai suvokiant realybę), bet pabrėžiamas lotyniškos civilizacijos pranašumas. Svarbiausi istoriosofiniai veikalai: Lenkiškieji logas ir etosas (Polskie Logos i Ethos 1921), Apie civilizacijų įvairovę (O wielości cywilizacyj 1935), Bizantijos civilizacija (Cywilizacja bizantyńska 1973), Žydų civilizacja (Cywilizacja żydowska 1974), Apie darną istorijoje (O ład w historii 1977 ²1991).