Navckas Feliksas 1922 11 05Lobiai (Kurklių vlsč.) 2018 12 21Klein Köris (Brandenburgo žemė) (?), lietuvių scenografas. 1953 baigė Lietuvos dailės institutą (mokėsi pas V. Kairiūkštį, V. Palaimą). 1953–58 Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dailininkas, 1979–83 vyriausiasis dailininkas. 1958–59 Kauno muzikinio teatro dailininkas statytojas, 1959–68 Kauno dramos teatro dailininkas. Nuo 1955 dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje (Latvijoje, Kanadoje, Argentinoje, Rusijoje); individuali Kaune (1965).
F. Navickas. Spektaklio Just. Marcinkevičiaus Katedra scenovaizdžio eskizas (guašas, folija, 1972, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)
Sukūrė scenovaizdžių: Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre – R. Leoncavallo Pajacai (1954), V. Paltanavičiaus Kryžkelėje (1967), G. Donizetti Liučija di Lamermur (1970), V. Klovos Pilėnai (1978), G. Verdi Traviata (1980), W. Waltono Meška (1981), Kauno dramos teatre – Dvidešimtas pavasaris (1958, pagal Just. Marcinkevičių), K. Binkio Generalinė repeticija (1959), A. Millerio Visi mano sūnūs (1962), F. Garcíjos Lorcos Bernardos Albos namai (1964), Lietuvos akademiniame dramos teatre – Just. Marcinkevičiaus Mindaugas (1969), H. Ibseno Laukinė antis (1973), M. Gorkio Vasarotojai (1986), F. Garcíjos Lorcos Kruvinos vestuvės (1994), Liepojos dramos teatre – G. Kanovičiaus Ugnis užantyje, Sverdlovsko dramos teatre – A. Puškino Borisas Godunovas (abu 1972), W. Shakespeare’o Hamletas (1975).
Daugiausia bendradarbiavo su režisieriumi H. Vancevičiumi. Kūriniams būdinga konceptualumas, lakoniška kompozicija, saikinga formų stilizacija, scenos rūsti vaizdinė plastika, ritminė struktūra susieta su dramaturgijos, muzikos ir spektaklio veiksmo dinamika. Sukūrė lakoniškų, vientiso silueto, su saikingu stilizuotu dekoru personažo dramatiškumą pabrėžiančių kostiumų.
F. Navicko kūrinių turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Centrinis A. Bachrušino teatro muziejus Maskvoje.
2103