Fellio urvas (Cueva de Fell, Fèlio ùrvas), urvas Pietų Amerikos pietuose, Čilėje, Patagonijoje, Chico upės slėnyje, netoli Magelano sąsiaurio.
Urve žmonės gyveno nuo paleoindėnų (apie 9000–6000 pr. Kr.) iki istorinių (15 a.) laikų. Fellio urvas yra apie 11 m pločio, 8,5 m gylio ir 3,4 m aukščio. Urvą surado ir tyrinėjo (1936–37) Junius Birdas, 20 a. 6 dešimtmetyje tyrė J. Emperaire’as ir A. Laming-Emperaire. Išskirti 5 horizontai. Apatiniame horizonte, datuojamame 9000–8000 pr. Kr., rasta židinių liekanų, akmeninių (bazaltinių) radinių – nuoskalų, vadinamojo žuvies uodegos tipo ir be įkotės bifasinių antgalių, įvairių gremžtukų, didelių peilių, disko pavidalo lavos riedulių – trintuvų, t. p. kaulinių ylų, stambių gyvūnų (didžiojo tinginio, laukinio arklio, guanako) ir paukščių (žąsų, ančių, ibisų, sakalų) kaulų. Viduriniuose horizontuose rasta lapo pavidalo ir trikampio formos, o viršutiniuose – su įkote bei sparninių bifasinių antgalių. Vėlyviausi urvo gyventojai onų kultūros žmonės. Fellio urvo kultūrinių sluoksnių tyrimų duomenys rodo perėjimą iš megafaunos medžiotojų į dabartinę gyvūnų medžiotojų kultūrą (iš priešistorės į istorinius laikus).
Pasaulio paveldo vertybė (kartu su Pali Aike vietove, nuo 1998).
2674