feminzmas (lot. femina – moteris), socialinis ir intelektinis visuomeninis judėjimas, belytį žmogiškumą siekiantis pakeisti vyrų ir moterų kultūrų priešprieša bei darna.
Teoriniai principai
Feminizmas teigia socialinę bei intelektinę lyčių lygybę ir moterų dalyvavimo šalies valdyme būtinumą. Analizuoja moters kaip asmenybės tapatumą, jos savivoką ir saviraišką, kritikuoja patriarchalinės visuomenės lyčių hierarchijos stereotipus ir visuomenės struktūras, kurios kliudo lyčių, rasių, socialinių grupių lygybei. Neigia vyriškosios giminės vyravimo ideologiją ir ja paremtą socialinę tvarką, vyrų sukurtas mokslo teorijas, traktuojančias moteriškąją lytį kaip silpną, antrarūšę ir išstumiančias moterį iš politinės veiklos. Feministinės teorijos koreguoja vienpuses patriarchalinės visuomenės politines, ekonomines, kultūrines sistemas, kurias valdo vyriškoji lytis.
Feminizmo ištakos
Feminizmo ištakos – 15 a.–19 a. vidurio pavienių moterų kūrybinė bei visuomeninė veikla (15 a. prancūzų rašytoja Ch. de Pisan, 18–19 a. anglų rašytojos M. Astell ir M. Wollstonecraft, Jungtinių Amerikos Valstijų visuomenės veikėja S. M. Fuller) ir organizuota moterų veikla, Prancūzijos revoliucijos amžininkių laisvės, lygybės, racionalizmo idealų siekiai, utopinio socializmo šalininkų lyčių lygybės, moterų politinių teisių reikalavimai.
Pirmoji feminizmo banga
19 a.–20 a. viduryje kilo pirmoji feminizmo banga. Žymiausios veikėjos (amerikietės E. C. Stanton, S. B. Anthony, S. ir A. Grimké, S. Truth) pasisakė prieš vergiją, lytinį smurtą, už moterų balsavimo teisę, teisę į švietimą, privačią nuosavybę, dalyvavimą politikoje. 1848 Seneca Fallse (Niujorko valstija) moterų suvažiavimas davė pradžią organizuotam moterų judėjimui. Feminizmo raidą lėmė šie veikalai: H. Taylor Politinių teisių suteikimas moterims (Enfranchisement of Women 1851), J. S. Millio Moterų pavergimas (The Subjection of Women 1869), A. Bebelio Moteris ir socializmas (Die Frau und der Sozialismus 1879).
19 a. pabaigoje anglų sufražistė H. Auclert feminizmo terminą pavartojo baltųjų vidurinės klasės moterų judėjimui apibūdinti. 20 a. pradžioje Skandinavijos šalyse kūrėsi moterų socialliberalios feministinės organizacijos (žymios veikėjos – I. Sulkunen, C. Pateman, A. Gripenberg ir kitos). Vokiečių socialistės (C. Zetkin, R. Luksemburg, E. Marx-Aveling) gynė proletarių interesus, rusų marksistės (N. Krupskaja, A. Kollontaj) kovojo dėl socialinės lyčių lygybės, abortų legalizavimo, kėlė vaikų globos problemas. Jungtinių Amerikos Valstijų anarchistė E. Goldman neigė privačią nuosavybę ir tradicinę dorovės sampratą. Po pirmosios feminizmo bangos buvo pasiekta: moterų balsavimo teisė, moters teisinė nepriklausomybė, teisė į švietimą ir mokslą, visuomeninę veiklą.
Antroji feminizmo banga
Nuo 20 a. 6 dešimtmečio prasidėjo antroji feminizmo banga. Jai būdinga visuomeninis politinis moterų aktyvumas, moterų savimonės ugdymo grupių kūrimas, moterų kultūros ir istorijos sugrąžinimas, feminizmo teorijų ir metodologijos kūrimas, moterų, lyčių studijų įtraukimas į universitetinių aukštųjų mokyklų programas, diskriminacinės lyčių politikos ir praktikos griovimas, lyčių lygiateisiškumo įstatyminių garantijų sukūrimas, lyčių lygybės priežiūros valstybinių institucijų steigimas, lesbiečių ir etninių mažumų moterų integracija į feministinį judėjimą, maskulinistinio judėjimo, praplečiančio tradicines lyčių sampratas, atsiradimas. Susiformavo liberaliojo, radikaliojo, marksistinio socialistinio, postmoderniojo feminizmo atmainos.
Feminizmo atmainos
Liberalusis feminizmas (viena žymiausių veikėjų – B. N. Friedan) teigia moters teisę į laisvą pasirinkimą, pilietinių teisių ir lyčių lygybę, vienodą konkurenciją su vyrais, papildomas moterų privilegijas priimant į darbą, mokyklas (pozityvi vyrų diskriminacija).
Radikalusis feminizmas siekia panaikinti dėl seksizmo politikos susiformavusią visuomeninę sistemą, kurioje moteris yra vyrų kontroliuojama auka. Pritaria moterų separatizmo idėjai, pasisako už lesbiečių ir rasinių mažumų moterų teises daugiakultūrėje visuomenėje.
Marksistinis socialistinis feminizmas remiasi marksizmo idėjomis, tiria patriarchalinės visuomenės dėsnius, branduolinę šeimą, kapitalizmo sistemą kaip moteriškosios lyties pavergimo ir išnaudojimo pamatą.
Postmodernusis, arba prancūziškasis, feminizmas (prancūzų feministės J. Kristeva, L. Irigaray, H. Cixous) nagrinėja moters asmenybės patirtį kaip kalbines struktūras.
Feminizmas Lietuvoje
Lietuvoje feminizmo pradžia sietina su 19 a. pabaigos–20 a. pradžios tautiniu sąjūdžiu. Ėmė reikštis visuomenės veikėjos – G. Petkevičaitė-Bitė, O. Pleirytė‑Vaidilutė, F. Bortkevičienė, S. Kymantaitė-Čiurlionienė, A. Ambraziejūtė‑Steponaitienė ir kitos, kūrėsi moterų religinės, švietimo organizacijos. Antroji feminizmo banga prasidėjo atkūrus nepriklausomybę. 1991 atkurta pirmoji moterų organizacija – Lietuvos universitetų moterų asociacija (įkurta 1928), 1992 suburta Lietuvos moterų asociacija, 1995 įkurta Lietuvos moterų partija (1998–2001 Naujoji demokratija – Moterų partija). Susiklostė dvi feminizmo pakraipos: akademinis feminizmas ir moterų visuomeninis judėjimas.
Iš viso 2003 Lietuvoje veikė 40 moterų organizacijų. Feministinių organizacijų veiklos kryptys: lyčių lygybė politikoje ir socialinėje sferoje, motinos ir vaiko socialinė rūpyba, vaikų švietimas, kova prieš fizinį, lytinį, psichologinį smurtą, prekybą moterimis ir kitos. Vilniaus universitete 1992 įkurtas Moterų studijų centras (nuo 2003 – Lyčių studijų centras). 1998 pradėjo veikti Kauno technologijos universiteto Moters studijų centras. 1999 įkurta Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. 1999–2002 ėjo metinis žurnalas Feminizmas, visuomenė, kultūra.
703
moterų judėjimas