fenomenas

fenomènas (gr. phainomenon – pasirodantis, pasireiškiantis), apraiška, faktas, juslinė duotybė, tai, kas pažinu, aišku. Artimas reiškiniui. Daugiausia susijęs su tikrovės pažinumu, tikėjimo, kad daiktai yra mums išoriški ir adekvačiai pažinūs, praradimu. I. Kantas fenomeną laikė daiktų pasireiškimu intelektui, tuo atskirdamas fenomeną nuo noumeno, kuris nėra juslinio stebėjimo objektas. F. Brentano skyrė fizinius fenomenus – išoriškai veikiančius ženklus (spalva, garsas, kontūras ir kita) – ir psichinius fenomenus – vidines, tiesiogiai akivaizdžias patirtis (įsivaizdavimai, sprendimai ir emociniai aktai). E. Husserlio fenomenologijos tikslas – aprašyti fenomenus tokius, kokius juos patiriame. Fenomeno duoties būdas yra intencionalumas. E. Husserlis įvardija du tarpusavyje susijusius fenomeno aspektus: noezę (sąmonės nukreiptumas į fenomeną, suteikiantis jam prasmę) ir noemą (fenomeno prasminis tapatumas). Ankstyvojoje M. Heideggerio filosofijoje fenomenas yra būties ir buvinio vienalaikiškas atsiskleidimas; jis įsikūnijęs kalboje, ją įgalina ir kartu nuo jos priklauso. Fenomenas nėra statiškas priešais stebėtoją esantis objektas, bet daikto reiškimasis ir jo pagava, neturintys nei veikėjo, nei veikiamojo.