feodalinės prievolės

feodãlinės prevolės, priklausomų valstiečių priverstiniai darbai feodalams.

Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, feodalams priklausantys bernai, šeimyniškiai, valstiečiai (baudžiauninkai) atlikdavo atodirbį, lažo, šarvarko bei kitus priverstinius darbus, mokėjo činšą, duoklę pinigais ir natūra.

Feodalinių prievolių užuomazga – irstančioje gimininėje gentinėje visuomenėje. Ekonominiu aspektu jos skirstomos į priverstinį produkto (duoklė, mokesčiai) arba darbo (servicija) nusavinimą (buvo sukuriama feodalinė renta) ir į viešuosius darbus (angarija).

Socialiniu aspektu feodalinės prievolės laidavo privilegijuotą bajorų padėtį. Teisiniu aspektu skiriamos prievolės valstybei ir privačiam žemvaldžiui. Iš pradžių prievolės buvo dualistinio pobūdžio (žemiausioms bajorų grupėms iki 16 a. išliko šieno pjovimo prievolė, o visuotinė karo prievolė – beveik visą 13 a.). Dualistinis feodalinių prievolių pobūdis išliko tarpinėms socialinėms grupėms: ankstyvojo feodalizmo laikotarpiu (alodas) žemesniems gerųjų žmonių ir pilėnų sluoksniams, brandaus feodalizmo (feodas) – karo tarnams, miestiečiams. Valstietija išsiskaidė ir feodalinė renta susiformavo 13 a. pabaigoje. Tada ir karo tarnyba virto privilegijuota prievole bei 14 a. pabaigoje atsiradusių bajorų galios priemone; feodalinės prievolės gyventojams buvo skiriamos pagal luominį principą. 19 a. antroje pusėje jas pakeitė laisvosios rinkos santykių sistema.

feodalizmas.

683