feodalzmas
Terminas
Terminas atsirado 17 amžiuje, paplito 18 amžiuje, bet iki šiol išliko nevienareikšmis. Teisės mokykla (vėlyvieji atstovai – H. Mitteisas, O. Bruneris, F. Ganshofas) feodalizmą grindžia ištikimybės ištakomis, lėmusiomis vasalinės lenų sistemos susidarymą. Politinė mokykla feodalizmą aiškina suverenumo suskaldymu ir politinių funkcijų atitekimu senjorijoms (žymiausias pradininkas G. Waitzas, vėlyvasis atstovas R. Boutruche’as). Kitų mokslininkų nuomone (pirmasis C. de Montesquieu, vėliau A. Smithas, D. Hume’as, marksistai, daugiausia buvusioje SSRS), tai – po gentinės gimininės visuomenės arba vergovės laikotarpio ir iki kapitalizmo buvusi daugumos pasaulio visuomenių organizacijos forma. Jos svarbiausias bruožas – senjorinė ekonomika: kai žemvaldžių klasė pasisavina (remdamasi jėga, papročiais ar įstatymu) didžiosios gyventojų daugumos – priklausomų valstiečių – pagaminamo produkto perteklių. Pasak K. Marxo, F. Engelso ir jų sekėjų, feodalizmas yra visuomeninė ir ekonominė formacija, kurios teisinė išraiška – padalyta nuosavybės teisė ir valstiečių priklausomybė, socialiniu požiūriu – visuomenės pasidalijimas į antagonistines klases: feodalus ir valstiečius. Leniniai valdančiosios klasės santykiai yra tik viena feodalizmo sudedamųjų dalių. Universalaus feodalizmo koncepciją labiausiai išplėtojo sovietinė istoriografija (pradininkas, pateikęs bazinį rusišką modelį – B. Grekovas).
Sintetiškai, įvertindama teisinę ir socialinę pusę, feodalizmą aiškina Annales istorijos mokykla (pradininkai M. Blochas, L. P. V. Febvre’as). Jai artima, padariusi kai kurias leno sistemos korekcijas, – S. Reynolds. Vokiečių sociologo M. Weberio nuomone, feodalizmas yra politinės valdžios forma, nepanaši į patrimonialinę ir biurokratinę valdžias; tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis feodalizmas gali atsirasti daugelyje visuomenių.
Bruožai
Nors apibrėžimai skirtingi, dauguma mokslininkų feodalizmu laiko visuomenę, kuriai būdinga: agrarinė ekonomika, karių raitelių, turinčių plačias teises disponuoti žeme ir ją dirbančiais valstiečiais, valdžia, karinio luomo vidaus santykių sistema, pagrįsta vasalitetu, feodo ar kitokių beneficijų dovanojimas iš senjoro rankų, politinės valdžios fragmentacija, stipraus administracinio centro nebuvimas, prekybos nuosmūkis, socialinio etoso, aukštinančio asmens lojalumą, tarnavimą, garbę, drąsą, vyravimas.
Atsiradimas ir raida
Feodalizmo ištakomis vieni mokslininkai (pvz., dauguma prancūzų istorikų) laiko senovės Romoje gyvavusį patronato institutą, kai žmogus tarnaudavo įtakingam patronui mainais už aprangą, kiti (daugiausia vokiečių istorikai) – feodalinius santykius kildina iš Tacito aprašytų panašių germanų karo vadų lydėjimo (lot. comitatus) papročių. Germanų gentims būdinga teikti dovanas už karinę ir politinę tarnybą. Romėnai atsilygindavo žemėmis (naudotis nustatytą terminą ar iki gyvos galvos; prekarijai). Visi šie elementai būdingi feodalizmui, tačiau jis kaip sistema susiklostė 8 a. pradžioje frankų karalystėse. Frankų teritorinės valstybės idėja buvo silpna, jų valdovų valdžia priklausė nuo vasalų lojalumo. Faktiškasis frankų valdovas Karolis Martelis dovanodavo pavaldiniams bažnytinių žemių su jose gyvenančiais žmonėmis, kad turėtų sunkiai ginkluotų raitelių. Naujieji didikai, remdamiesi imunitetu, siekė atsikratyti karaliaus valdžios, jų valdos tapdavo pseudovalstybėmis, aplink kurias telkdavosi visi, ieškantys apsaugos, kurios negalėjo suteikti valstybė. Santykiai tarp senjoro ir vasalo būdavo grindžiami sutartimi, vadinta komendacija. Senjoras garantuodavo vasalui apsaugą beneficijos forma ir materialinę paramą, vasalas įsipareigodavo tarnauti senjorui (dažniausiai kaip karys), tačiau likdavo laisvas asmuo. Per komendaciją vasalas atiduodavo savo žemę ponui, o iš jo gaudavo tik tos žemės valdymo teisę; taip senjoras pripažindavo savo valdų nuosavybės teisę už save stipresniam, o iš jo valdą gaudavo jau kaip feodą (arba leną), apdėtą įvairiomis prievolėmis. Leninė teisė buvo paprotinė. Kartu su ja susiklostė ir leno suteikimo (investitūros) paprotys. Karalius lenus dalydavo žemesnės kategorijos feodalams, šie – riteriams; susiklostė vadinamųjų feodalinių kopėčių sistema. Dėl paveldėjimo ar prekybos žeme tokia tvarka ilgainiui darėsi sudėtinga: vienose valdose senjoro vasalas galėjo būti jo ponas kitose. Didikai savo dvaruose visiškai pajungė valstiečius. Šie privalėjo jiems eiti baudžiavą. Dvaras su priklausomais ir nelaisvaisiais žmonėmis buvo feodalinės visuomenės ūkinis branduolys. Liko ir pavienių laisvų žemės valdų. Vasalams reikalaujant daugiau žemių sistema plito. 11 a. viduryje Prancūzijos šiaurėje (Flandrijoje, Šampanėje, Normandijoje) feodų valdymo (feodalinė-leninė) sistema tapo vyraujanti. Kunigaikštystės į rytus nuo Reino kūrėsi gentinių ryšių pagrindu, Languedoce ir Italijoje politinės sistemos klostėsi daugiau remdamosi romėnų teise. Iš Prancūzijos feodalizmas plito Anglijoje, Sicilijoje, Vokietijoje ir per kryžiaus karus sukurtose Levanto karalystėse.
Nuo 12 a. pradėjo sparčiau plėstis miestai. Stiprėjo miestiečių luomas ir juo vis labiau besiremianti karaliaus (centrinė) valdžia. Neklusnių vasalų žemės buvo konfiskuojamos. Plito romėnų teisė, monarcho valdžios suverenumo ir jo atsakomybės už tvarką valstybėje idėja. Miestiečiai mokėjo daugiau mokesčių. Stiprėjo centrinė administracija. Kariuomenė tapo samdoma. Asmeninės priklausomybės sistemą keitė valdžios ir pavaldinių santykiai. 13 a. pabaigoje Anglijoje ir Ispanijoje, vėliau Prancūzijoje stambius vasalus valdančių karalių monarchijas pakeitė ankstyvojo parlamentarizmo monarchijos. Diduomenė siekė išlaikyti ankstesnį politinį statusą, daugelyje šalių jai tai pavyko, bet tik dėl užimamos socialinės padėties ir turto, o ne dėl feodalinių ryšių.
Remdamiesi 14–16 a. Europos klasikinio feodalizmo modeliu daugelis tyrinėtojų feodaline laiko Japonijos visuomenę, kuri turėjo privilegijuotą samurajų sluoksnį.
Kai kurie istorikai (E. Gudavičius) dar skiria vadinamąjį pusinį feodalizmą.
2271
Feodalinių santykių atsiradimas Lietuvoje
Lietuvoje feodaliniai santykiai gyvavo nuo 12 iki 19 amžiaus. 10–11 a. Lietuvos ūkyje įvyko žymių pokyčių: pradėta naudoti plačiaašmeniai kirviai, žagrės, imta daugiau sėti žiemkenčių. Tai lėmė gimininės bendruomenės ūkio irimą ir atskirų šeimų ūkio susidarymą 11–12 amžiuje. 12 a. antroje pusėje–13 a. pirmoje pusėje individualios šeimos ūkis tapo visuomeninės gamybos pagrindu, susidarė alodininkų teritorinė bendruomenė – laukas. Iš gentinės diduomenės iškilę kunigaikščiai vaišes pavertė duoklės produktais surinkimu iš laukininkų (kieminėjimas virto pasėdžiu). Ankstyvajame feodalizme alodininkų teritorinės bendruomenės (laukai) tiesiogiai priklausė nuo žemių ir didžiojo kunigaikščio, bendruomenininkų (laukininkų) ūkiai nebūdavo priskiriami pavienių asmenų valdoms, tai trukdė plėstis feodo tipo ir stambiajai žemėvaldai. Į asmeninę priklausomybę patekdavo tik praradę alodą kaimynai ir įsikeitėliai. Jie ir nelaisvąja šeimyna virtę patriarchaliniai vergai buvo atodirbiu išnaudojami baudžiauninkai. Susidariusio valstiečių socialinio. sluoksnio pagrindinę dalį sudarė laisvieji laukininkai. 13 a. antroje pusėje–14 a. didėjo jų išnaudojimas ir priklausomybė nuo didžiojo kunigaikščio: kieminėjimą į 13 a. pabaigą pakeitė dešimtinė, 14 a. pabaigoje virtusi dėkla (kartu susiklostė produktų renta). Bendruomenes vis labiau kontroliavo didžiojo kunigaikščio vietininkai. Viešieji kelių ir įtvirtinimų taisymo darbai virto angarijos prievole didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemai sukurti bei palaikyti. Feodalų klasės aukštutinis sluoksnis, 14 a. vadinamas kilmingaisiais bajorais, susidarė iš įtakingiausių kariauninkų ir vietininkų, o paprastų feodalų sluoksnis, 14 a. vadinamas smulkiaisiais bajorais – iš galinčių nuolatinę karo prievolę atlikti pasiturinčių laukininkų (gerųjų žmonių, pilėnų). Iš valstiečių gaunama centralizuota renta didysis kunigaikštis dalijosi su bajorais, bet feodalų pragyvenimo svarbiausias šaltinis buvo jų alodinės tėvonijos. Aukščiausiu nominaliu žemės savininku tapo didysis kunigaikštis. Bajorai ir valstiečiai išlaikė realią alodinę (tėvoninę) žemės nuosavybę, už ją turėjo atlikti karinę ir kitokią tarnybą didžiajam kunigaikščiui. Išryškėjo socialinis šios tarnybos skirtumas: bajorų karo ir valstiečių darbo (produktų rentos, nuo 14 a. antros pusės ir pinigų mokesčio – sidabrinės) tarnyba. Kartu pagal 14 a. feodalinę papročių teisę imta skirti bajorų ir valstiečių žemės valdymą, tik bajorų nuosavybė pripažinta neliečiama. 14 a. iš kaimų atsirado pirmieji Lietuvos miestai.
Perėjimo į brandųjį (14 amžiaus pabaiga–15 amžiaus antra pusė) ir brandžiojo (15 amžiaus pabaiga–18 amžiaus pirma pusė) feodalizmo laikotarpis Lietuvoje
Yra nuomonių, kad brandusis feodalizmas Lietuvoje prasidėjo 14 a. pabaigoje. Valdovams ėmus dalyti feodalams veldamus (nuo 14 a. pabaigos), feodaliniais įstatymais įtvirtinti bajorų tėvonines (1387 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos privilegija) ir beneficines (1413 Horodlės susitarimu; beneficija) žemės nuosavybės teises, bajorams galutinai perleidus veldamų duodamą rentą (1434 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Kęstutaičio privilegija, 1447 Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero privilegija), susiklostė feodo tipo žemėvalda bei vasaliteto santykiai tarp didžiojo kunigaikščio ir bajorų.
Nuo 1387 (po Lietuvos krikšto) susikūrė bažnytinė žemėvalda. Buvo įformintas pasauliečių feodalinių valdų imunitetas, įtvirtinta žemvaldžių pirmenybė į žemę valstiečių tėvoninio paveldėjimo teisės atžvilgiu, pradėta varžyti valstiečių teisę pasirinkti poną (1447 Kazimiero privilegija, 1468 Kazimiero teisynas). Imta skirstyti išeivinius valstiečius (galinčius pasirinkti poną) ir neišeivinius valstiečius (negalinčius). Šių buvo dauguma. 15 a. 4–10 dešimtmetyje sparčiai išsiplėtė privati feodalinė žemėvalda (apėmė iki 1/2 Lietuvos teritorijos), susidarė didelės ponų valdos, prie didžiojo kunigaikščio ir ponų pilių bei kiemų atsirado palivarkai, iš valstiečių imta reikalauti atodirbio (lažo). 16 a. pirmoje pusėje lažininkai sudarė ne mažiau kaip pusę valstiečių, palivarkiniais tapo bajorų dvarai (dvaras). Feodalai ėmė auginti grūdus besiplečiančiai vidaus ir Vakarų Europos rinkai. Ryšys su rinka, feodalų luomo konsolidavimasis (15–16 a. sandūroje baigė susidaryti uždaras privilegijuotasis bajorų luomas) ir jo diktatūros stiprėjimas spartino baudžiavos įsigalėjimą. Privačių feodalinių žemės valdų valstiečiai galutinai paversti baudžiauninkais 16 a. pradžioje, didžiojo kunigaikščio valdų – po Valakų reformos. Baudžiavinius santykius įformino Antrasis Lietuvos Statutas (1566) ir Trečiasis Lietuvos Statutas (1588). 17 a. viduryje karams nuniokojus šalies ūkį, feodalai baudžiauninkams lažą pakeitė činšu.
Šiek tiek kitaip feodalizmas plėtojosi Žemaitijoje. Čia 14–15 a. nesusidarė didžiojo kunigaikščio pilių ir kiemų sistemos, vyravo smulkiųjų bajorų ūkiai, tik 16 a. pradžioje susiklostė stambioji žemėvalda. 1418 valstiečių sukilimas pristabdė veldamų dalijimą, o 1535–37 sukilimas – lažo įvedimą (Žemaitijos valstiečių sukilimai). Žemaitijoje 16 a. susiklostė ir 17–18 a. vyravo senjorinio tipo ūkis, valstiečių išnaudojimo svarbiausia forma buvo produktų ir pinigų renta. Išliko gausus išeivinių valstiečių sluoksnis.
683
Vėlyvojo feodalizmo laikotarpis Lietuvoje (18 amžiaus paskutinis trečdalis–1861)
Šis laikotarpis sutapo su paspartėjusia kapitalizmo plėtra, kuri baigėsi jau rinkos ekonomikos laikotarpiu. Vėlyvojo feodalizmo pirmasis etapas – feodalizmo ir baudžiavos irimas – truko maždaug iki 19 a. 4 dešimtmečio. Lietuvos ūkis dėl geografinės padėties ir ekonominių sąlygų dar brandaus feodalizmo laikotarpiu buvo susijęs su Vakarų Europos rinkomis. Ūkį veikė 18 a. pabaigoje prasidėjusi pramonės revoliucija Anglijoje ir Prancūzijoje, dėl jo sparčiau gausėjo miestų bei nežemdirbinė gyventojų dalis. Dvarininkai stengėsi didinti žemės ūkio gamybą, plėsti dvarų pramonę. Žemė buvo šiek tiek geriau įdirbama, melioruojama ir tręšiama. Imta auginti pašarines žoles, veisti olandiškas karves, kultivuoti daugialaukį, bet naujovės neišplito; neįsitvirtino ir pieninė gyvulininkystė. Aktyvinant dvarų ūkį, plečiant senus ir kuriant naujus palivarkus stiprėjo valstiečių priešinimasis (Šiaulių ekonomijos valstiečių sukilimas 1769). 1786–91 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės eksportas padidėjo 2,4, o importas 1,7 karto. Žemės ūkio produktai ir miško prekės sudarė daugiau kaip 96 % eksporto vertės. Eksporto plėtimas tik iš dalies buvo susijęs su gamybos augimu. Importo svarbiausios prekės: druska, audiniai, gėrimai ir prieskoniai. Lietuva ir toliau liko žemės ūkio kraštu, 1790 miestiečiai sudarė tik 12,4 % visų gyventojų. Lėtai plėtėsi ir vidaus rinka. Pagyvėjusių prekinių piniginių santykių padariniai ryškesni buvo ne dvaruose, o valstiečių ūkiuose. Spartėjo valstiečių turtinis sluoksniavimasis, daugiausia arčiau valstybės vakarinių sienų. Kai kuriose Žemaitijos ir Užnemunės vietovėse iki 30 % ir daugiau valstiečių neturėjo žemės. Bežemiai dirbo valstiečių ūkiuose. Dažniausia tai buvo tik samda; dvaruose ją praktikavo daug rečiau. Kitas svarbus feodalizmo ir baudžiavos irimo požymis – daugėjo laisvųjų žmonių, plito žemės nuoma. Vienas kitas dvarininkas valstiečiams suteikė asmens laisvę, pvz., P. K. Bžostovskis Paulavos respublikoje. 1791 įstatymu – Gegužės trečiosios konstitucija buvo sulygintos miestiečių ir bajorų teisės.
Lietuvą užėmus Rusijai (1795) luomai išliko, bet buvo apribota bajorų savivalda. Pakito ir kitų luomų teisinė padėtis, tarpusavio santykiai. Buvo ribojama arba naikinama privačių miestelių savivalda. Sustiprėjo miestelėnų feodalinė priklausomybė nuo išlaikiusių monopolinę žemės nuosavybės teisę žemvaldžių bajorų. Jie didino miestelėnų prievoles, t. p. lažą. Rusijos carui Aleksandrui I atmetus Lietuvos bajorų siūlymus naikinti asmeninę valstiečių priklausomybę, baudžiava netgi stiprėjo. Mažėjo laisvųjų žmonių, absoliučiai ir santykinai (palyginti su pinigine duokle) didėjo lažas, kuris 19 a. pirmame trečdalyje pasiekė didžiausią ribą. Gamyba rinkai plėtėsi nenuosekliai. Imlesnė tapo vidaus rinka. Samdomasis darbas (samdiniai) ėmė plisti ne tik valstiečių ūkiuose, bet ir dvaruose. Samdinių darbas stimuliavo prekinę žemdirbystę. Klostėsi turtingųjų valstiečių sluoksnis, kartu – rinkos ekonomikos ūkis. Dvarų manufaktūros buvo išstumiamos pirklių manufaktūrų. Rinkos ekonomikos santykiai skverbėsi į amatininkų cechus, tačiau vyriausybė neskubėjo įteisinti kapitalistinių santykių. Buvo imtasi priemonių stiprinti valstybinį feodalizmą – 1839 padaryta valstybinė valstiečių reforma (Kiseliovo reforma). Feodaliniai santykiai buvo konservuojami ir privačiuose dvaruose (sudaryti privalomieji inventoriai – 19 a. valstiečių prievolių dvarininkams sąrašai). Rinkos ekonomikos elementų ir senųjų feodalinių santykių priešprieša labai lėtino ūkio pažangą. Maždaug nuo 19 a. 4 dešimtmečio prasidėjo vėlyvojo feodalizmo antrasis etapas. Klostėsi kapitalistinė sankloda. Feodalizmas patyrė krizę, valstiečiai masiškai priešinosi dvarininkams, 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje, po pralaimėto Krymo karo (1853–56), Rusijos imperijoje susidarė sunki padėtis. Rusijos caras Alesandras II 1861 buvo priverstas panaikinti baudžiavą (valstiečių reforma). Žlugo ir feodalizmas.
2073
L: A. Bumblauskas Kur buvo Europa ir Lietuva feodalizmo epochoje? / Iš Lietuvos istorijos Vilnius 1989; H. Mitteis Lehnrecht und Staatsgewalt Weimar 1933; M. Bloch La Société féodale Paris vol. 1–2 1939–40; M. N. Nejman, S. D. Skazkin Ob osnovnom ėkonomičeskom zakone feodal′noj formacii / Voprosy istorii 1954 Nr. 2; A. I. Neusychin Vozniknovenie zavisimogo krest′janstva kak klassa rannefeodal′nogo obščestva v Zapadnoj Evrope VI–VIII vv. Moskva 1956; O. Brunner „Feudalismus“. Ein Beitrag zur Begriffsgeschichte / Abhandlungen der Geistes‑ und Sozialwissenschaftlichen Klasse Jg. 1958 Nr. 10; S. Reynolds Fiefs and vassals Oxford 1994.