feòdas (lot. feodum, feudum < sen. germ. fihu – galvijai, turtas, pinigai), žemės valda, paremta feodaliniais santykiais ir susieta feodalinės hierarchijos ryšiais. Kilo iš alodo. Vokietijoje, Čekijoje, Lenkijoje feodą atitiko lenas, Anglijoje, Prancūzijoje – fiefas. Feodo valdymas buvo laikomas senjoro ir vasalo sutartimi. Senjorui priklausė nominali, vasalui – reali nuosavybės teisė. Senjorą įpareigojo globos, vasalą – tarnybos prievolė. Smulkesnieji feodai priklausė stambesniesiems ir sudarė feodų pakopas. Brandaus feodalizmo laikais feodas tapo būdingiausia nuosavybės forma.
feodas Lietuvoje
Lietuvoje feodas klostėsi vietinės (šalies) teisės pagrindu, paprotinę teisę papildant ir reguliuojant valdovų teisės aktais. Užuomazginė feodo forma buvo gerųjų žmonių ir pilėnų alodai, kurie rėmėsi nelaisvosios šeimynos darbu. Brandesnių bruožų feodas įgavo nelaisvąją šeimyną papildžius įsikeitėliams ir kaimynams. Visiškai feodas susiklostė atsiradus veldamams, kai 15 a. bajorų ūkis ėmė remtis valstiečių priverstiniu darbu. Tada feodas tapo alodo priešybe. O bajorų alodas pajungė valstiečių alodą. Visų feodų aukščiausioji nominali žemės nuosavybės teisė priklausė didžiajam kunigaikščiui, reali – ponams ir bajorams. Iš to kilo privaloma karinė prievolė. Jei vasalas jos neatlikdavo, feodas buvo atimamas. Pagal valdymo pobūdį feodui priklausė tėvonija, ištarna, pirkiniai. Pirkinio disponavimo teisė nebuvo suvaržyta. 15 a. 9 dešimtmetyje buvo leista laisvai disponuoti 1/3 tėvonijos, po 1564–66 administracinių, ekonominių ir teismų reformų – visa. Ištarnos disponavimą varžė didžiojo kunigaikščio išlygos. Atsiradus ponų bajorams (jų feodo teisę galutinai įformino 1529 didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo privilegija), susidarė feodų pakopos. 15–18 a. būdingiausia feodo forma buvo žemininko (žemionio) dvaras, už kurį jis atlikdavo karo prievolę.
683