Ferdinándas VII (Fernando VII) 1784 10 14San Ildefonso (Segovijos provincija) 1833 09 29Madridas, Ispanijos karalius (1808 03–05 ir 1813 12–1833). Karolio IV sūnus.
Jaunystėje buvo nustumtas nuo valdžios (karaliaus dvare vyravo pirmasis ministras M. de Godoy). Per Aranjuezo sukilimą opozicijos remiamas tapo karaliumi. Napoleono I kariuomenei okupavus Ispaniją, buvo nuverstas, atsisakė valdžios; 1808–13 kalintas Prancūzijoje. Antrą kartą tapęs karaliumi panaikino 1812 liberalią konstituciją ir įvedė absoliutinę valdžią. Ferdinando VII politika 1820 paskatino sėkmingą liberalų sukilimą. Ferdinandas VII patvirtino Cádizo konstituciją; 1823 remiamas Prancūzijos kariuomenės jos atsisakė. Dėl revoliucijos ir po jos nuslopinimo vykdytų represijų Ispanija neteko daugumos kolonijų Amerikoje. 1830 Ferdinandas VII pakeitė salijų teisės įstatymą dėl sosto paveldėjimo, pirmenybę teikiantį karališkosios giminės vyrams. Pagal naująją tvarką valdove galėjo tapti Ferdinando VII duktė Izabelė II. Po Ferdinando VII mirties tai sukėlė pilietinius karus tarp Izabelės ir jos teisę užprotestavusio Ferdinando VII brolio Don Carloso šalininkų.
Ferdinandas VII (aliejus, 1814, dailininkas Francisco Goya)