Ferenc Kazinczy

Kazinczy Ferenc (Ferencas Kãzincis) 1759 10 27Érsemlyén (Borsod-Abaúj-Zempléno medė) 1831 08 22Sátoraljaújhely-Széphalom (Borsod-Abaúj-Zempléno medė), vengrų rašytojas, visuomenės veikėjas. Kilęs iš bajorų. Vengrijos mokslų akademijos narys (1830). 1775–77 Vienoje studijavo teologiją, 1779–83 Budapešte – teisę. 1786–91 dirbo mokyklų inspektoriumi Košicėje, šviečiamųjų idėjų veikiamas vykdė mokyklų reformą. 18 amžiaus 9–10 dešimtmetyje vadovavo bajorų opozicijai prieš imperatorius Juozapą II ir Pranciškų I. Įkūrė ir redagavo pirmuosius vengrų literatūros ir visuomenės žurnalus Magyar Muzeum (1788), Orpheus (1790–1792). Už dalyvavimą 1794 antivyriausybiniame vadinamųjų vengrų jakobinų sąmoksle nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Po 7 metų katorgos paleistas, nuo 1806 gyveno savo dvare Széphalome, kuris netrukus tapo Vengrijos literatūrinio gyvenimo centru. Poezijoje (epigramų rinkinys Spygliai ir gėlės / Tövisek és virágok 1811) sarkastiškai išjuokė šalies feodalinį atsilikimą; būdinga klasicizmo ir racionalizmo idėjų įtaka, naujadarų gausa. Veikale Ortologizmai ir neologizmai mūsų ir kitose tautose (Orthológus és neológus nálunk és más nemzeteknél 1819) skatino vengrų kalbos reformą, kūrė naujus filosofijos ir politikos terminus. Parašė atsiminimų (knygos Mano gyvenimo atsiminimai / Pályam emlékezete 1828, Mano įkalinimo dienoraštis / Fogságom naplója, parašyta 1828, išleista 1831), sonetų, laiškų.