feromagnètinis rezonánsas, elektronų magnetinio rezonanso feromagnetikuose rūšis; atrankinė rezonansinio dažnio ω elektromagnetinio lauko energijos sugertis feromagnetike, kuris yra nuolatiniame išoriniame H0 stiprio magnetiniame lauke. Feromagnetinis rezonansas vyksta, kai feromagnetiko įmagnetėjimo vektoriaus Mf precesijos dažnis feromagnetiko efektyviajame magnetiniame lauke Hef lygus ω. Hef labai skiriasi nuo išorinio lauko H0; jis priklauso nuo magnetinio anizotropijos lauko HA, magnetinės tampriosios sąveikos konstantų, išmagnetinimo lauko (taigi nuo bandinio formos). Feromagnetinis rezonansas vyksta ir be nuolatinio magnetinio lauko; tada jis vadinamas natūraliuoju feromagnetiniu rezonansu. Vienalytis feromagnetinis rezonansas kyla feromagnetike, esančiame erdvės atžvilgiu vienalyčiame kintamajame magnetiniame lauke H~, kuris yra statmenas nuolatiniam magnetiniam laukui H0. Jei kintamasis magnetinis laukas erdvės atžvilgiu nevienalytis, tai kartu su vienalyte įmagnetėjimo vektoriaus precesija atsiranda ir nevienalyčių magnetostatinių virpesių; jei bandinyje yra magnetinių domenų, tai kyla papildoma įmagnetėjimo vektoriaus precesija dėl įvairių domenų įmagnetėjimo vektorių skirtingų krypčių ir domenų ribų kitimo. Visa tai lemia nevienalytį feromagnetinį rezonansą. Svarbiausios feromagnetinio rezonanso charakteristikos: ω priklausomybė nuo išorinio lauko, sugerties linijos forma ir plotis. Feromagnetinis rezonansas padeda tirti mikrodalelių sąveikos dėsnius feromagnetikuose, teikia duomenų apie feromagnetinių medžiagų struktūrą, vidinius laukus, naudojamas mikrobangų technikoje: juo grindžiamas magnetiniu lauku derinamų rezonatorių, t. p. ventilių, cirkuliatorių ir fazės keitiklių veikimas.
Feromagnetinį rezonansą 1945 atrado J. H. E. Griffithsas (Didžioji Britanija), 1947 atskirai nuo jo – J. Zavoiskis.