fkhas (arab. fiqh – supratimas, žinojimas), islame – mokslas apie šariatą (Korane ir sunoje išdėstytas nuostatas); musulmoniška teisė. Apima religinę, politinę, socialinę gyvenimo sritis. Asmuo, užsiimantis fikhu, vadinamas fakichu. Pagrindu, kuriuo remiantis nustatomos apibrėžtos elgesio taisyklės ir normos, kad jas būtų galima taikyti konkretiems gyvenimo atvejams, sunitai laiko Koraną, suną, bendrą fakichų nuomonę (idžma) ir dedukcijos pagal analogiją principą (kijas), šiitai – Koraną, achbarus, idžmą ir protą.
Fikhas klostėsi 8–9 a. (iki tol teisės klausimai buvo sprendžiami remiantis arabų ikiislamine paprotine teise arba teisynais, galiojusiais užkariautose teritorijose). Veikė fikho įvairios mokyklos, taikančios skirtingus metodus, bet vyravo nuomonė, kad atsakymai į visus klausimus yra Korane ir sunoje. Ilgainiui imta analizuoti temas, tiesiogiai neminimas Korane ir sunoje. Susiklostė idžtihado (arabiškai uolumas, pastangos) metodas, kuriuo remiantis buvo sprendžiami šie klausimai. Idžtihado sprendimus galėjo daryti tik trečiojo rango mudžtahidai (islamo teologai, turintys teisę savarankiškai spręsti nenagrinėtus klausimus). Sunitų ortodoksinių teologijos ir teisės mokyklų šalininkai (chanifitai, hanbalitai, malikitai ir šafiitai) laikosi nuomonės, kad islamo teisės pagrindinių normų formulavimas baigtas 10 amžiuje. Šiitų džafaritų mokyklos šalininkai mano, kad teisės normos dar nėra suformuluotos (šia nuostata pagrįsta fakichų valdžia teokratinėje Irano Islamo Respublikoje). 19 a. kai kuriose musulmoniškose valstybėse ir daugelyje šalių, priklausančių Osmanų imperijai, fikhas buvo pakeistas įstatymais, parengtais pagal Vakarų Europos valstybių pavyzdžius. Ilgainiui išstumtas iš valstybinės, administracinės, baudžiamosios ir civilinės teisės sričių. Fikhas liko formalus teisėkūros šaltinis, ypač šalyse, kuriose teisės normos yra nekodifikuotos (Saudo Arabijoje šariato teismai taiko normas, išdėstytas aukščiausiosios teisinės instancijos oficialiai patvirtintuose hanbalitų mokyklos fikho sąvaduose). Kai kuriose musulmoniškose šalyse numatyta, kad fakichų sprendimai turi būti taikomi tuo atveju, kai reikiama norma nėra aptarta valstybės įstatymuose.
171