Filioque (lot. ir iš Sūnaus), Švenčiausiosios Trejybės teologijoje – mokymas, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo ir iš Sūnaus, kad visi Švenčiausiosios Trejybės asmenys yra tobulai lygūs. Sūnus viską gavo iš Tėvo (Mt 11, 27; Jn 16, 15), yra su juo vienybėje, todėl Augustinas teigė, kad Šventoji Dvasia kyla iš abipusės Tėvo ir Sūnaus meilės (ji ir yra Šventoji Dvasia). Filioque Bragos IV sinode (675) įtrauktas į Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo išpažinimą; 8 a. paplito Galijoje ir Italijoje, apie 1000 – Romoje. Nuo Konstantinopolio patriarcho Fotijaus laikų dėl Filioque buvo dažnų nesutarimų tarp Rytų ir Vakarų bažnyčių. 1013 Romos imperatoriui Henrikui II Šventajam įsakius įtraukti Filioque į tikėjimo išpažinimą, Graikų Stačiatikių Bažnyčia Filioque atmetė. Daugumos Bažnyčios tėvų ir stačiatikių teologų (iki 15 a.) teigė, kad Šventoji Dvasia kyla iš abiejų Švenčiausiosios Trejybės asmenų kaip iš kompleksiško principo. Florencijos susirinkimas (1439) siekė, kad Graikų Stačiatikių Bažnyčia tikėtų Filioque skelbiamą tiesą. Buvo priimta kompromisinė formuluotė, kad Šventoji Dvasia kyla iš Tėvo per Sūnų, bet Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčiose Švenčiausiosios Trejybės asmenų santykių supratimas liko skirtingas – katalikų teologų pabrėžiama Dievo gyvenimo ir veikimo vienybė bei trejybinė bendrystė, o stačiatikių teologų pabrėžiama Tėvas kaip Dievo būties bei veikimo šaltinis ir pradas, kartu teigiama, kad Šventoji Dvasia kyla tik iš Tėvo, o Sūnus ją siunčia į pasaulį (Jn 15, 26).
L: J. O’Donnell The Mystery of the Triune God London 1988; W. Kasper Der Gott Jesu Christi Mainz 1995; G. Greshake Der dreieine Gott. Eine trinitariche Theologie Friburg-Basel-Wien 1997; L. F. Ladaria El Dios vivo y verdadero. El mistero de la Trinidad Salamanca 1998; T. Schneider La nostra fede Brescia 1998.
117