Filipnų gamtà
Filipinų gamtinis žemėlapis
Krantai
Filipinų salyną sudaro daugiau kaip 7000 salų (gyvenamos 880). Apie 94 % Filipinų teritorijos užima 11 didžiausių salų: Luzono (apie 105 000 km2), Mindanao (apie 94 600 km2), Samaro, Negroso, Palawano, Panay, Mindoro, Leytės, Cebu, Boholio, Masbatės. Skiriami 3 gamtiniai regionai: Luzono (priklauso Luzono, Mindoro, Catanduaneso, Marinduquės, Batano, Palawano salos ir Babuyano, Calamiano salų grupės), Visajų salos (Boholio, Cebu, Leytės, Masbatės, Negroso, Panay, Samaro salos), Mindanao (Mindanao sala, Sulu salynas). Daugumos salų krantai labai vingiuoti (daug įlankų), rytiniai – statūs, skardingi, uolėti. Bendras kranto linijos ilgis apie 36 300 kilometrų. Išilgai Filipinų rytinių krantų nutįsęs gilus Filipinų lovys. Palei salas gausu koralų rifų ir povandeninių uolų, vidaus jūrose (Sibuyano jūra, Visajų, Camoteso, Mindanao jūra) – nedidelių salų ir sąsiaurių.
Filipinų salos (Busuanga, Palawano provincija)
Reljefas
Kalnai užima apie 75 % salų paviršiaus, lygumos išsidėsčiusios pakrantėse ir upių slėniuose. Kalnagūbrių vidutinis aukštis 1500–2000 m, didžiausias aukštis 2938 m (Apo ugnikalnis Mindanao saloje). Išilgai Luzono salos driekiasi Sierra Madrės kalnų grandinė (didžiausias aukštis 1852 m, Anacuao kalnas), kurią vakaruose nuo Centrinės Kordiljeros (didžiausias aukštis 2934 m, Pulogo kalnas) skiria Cagayano žemuma. Centrinės Kordiljeros ir Sierra Madrės kalnai Luzono salos vidurinėje dalyje pereina į Caraballo kalnus. Luzono salos vakaruose – Zambaleso kalnai (didžiausias aukštis 2037 m, High Peako kalnas); juos nuo Sierra Madrės kalnų ir Centrinės Kordiljeros skiria Centrinė Luzono žemuma. Mindanao salos rytuose yra Diuatos (didžiausias aukštis 2012 m, Hilonghilongo kalnas), šiaurės vakaruose – Katanglado (2896 m, Kaatoano kalnas) ir Butigo kalnai (2815 m, Ragango ugnikalnis). Į vakarus nuo Diuatos kalnų plyti Agusano upės slėnis, į pietus nuo Butigo kalnų – pelkėtas Mindanao upės slėnis.
Kalnai ir juos skiriančios įdubos, dažniausiai nutįsę palei didžiausių salų ašis, sudaro keletą lygiagrečių grandinių. Boholio saloje savotišką kraštovaizdį sukuria kupolo formos kalvos (vadinamosios Šokoladinės kalvos). Salose, kuriose daug karbonatinių uolienų, – karstas.
Taalio ežeras ir Taalio ugnikalnis (vienas aktyviausių pasaulyje)
Filipinų salos priklauso Ramiojo vandenyno vakarinės dalies salų lankų sistemai (Ugnies žiedo dalis), susidariusiai dėl Eurazijos ir Ramiojo vandenyno litosferos plokščių subdukcijos. Apie 200 ugnikalnių, iš jų apie 20 veikia. Aktyviausi ugnikalniai: Mayono ugnikalnis, Taalio ugnikalnis, Pinatubo ugnikalnis (per 1991 išsiveržimą žuvo apie 900 gyventojų, piroklastiniai srautai ir laharai sunaikino daugiau kaip 1000 km2 dirbamos žemės), Bulusano (Luzono saloje), Canlaono (Negroso saloje), Ragango (Mindanao saloje). Dažni žemės drebėjimai (kartais registruojama iki 20 silpnų, nejuntamų žemės drebėjimų per dieną); būna katastrofiškų (1990 Luzono saloje; be pastogės liko apie 100 tūkst. gyventojų).
išdūlėjusi uola Animasolos saloje
Pulogo kalnas
Klimatas
Klimatas Filipinų vidurinėje ir šiaurinėje dalyje jūrinis subekvatorinis, pietuose jūrinis ekvatorinis. Gegužę–spalį pučia ir lietų atneša pietvakarių musonas, lapkritį–vasarį – šiaurryčių musonas. Pietinėje pakrantėje metinė temperatūra 27–28 °C, šiaurinėje – 24–28 °C, kalnuose – žemesnė (apie 1600 m aukštyje iki 20 °C, aukščiausių kalnų viršūnėse iki 15–17 °C).
Kritulių daugiau kaip 2000 mm per metus; pavėjiniuose kalnų šlaituose – 3500–4500 mm, vidiniuose slėniuose ir kai kuriose pietinėse salose mažiau kaip 1000 mm per metus. Nuo birželio iki gruodžio dažni taifūnai (apie 20 per metus; iš jų 3–4 labai stiprūs); sukelia potvynius, nuošliaužas.
Vidaus vandenys
Tankus upių tinklas. Kalnuose upės trumpos, vandeningos; aukštupiai dažnai slenkstėti. Pajūrio žemumose upių vagos vingiuotos, daug meandrų, slėniai platūs, pelkėti, kai kurios (pvz., Pampanga) sudaro deltas. Didžiausios upės: Agusanas, Mindanao (ilgiausia, 550 km; abi Mindanao saloje), Cagayanas, Pampanga, Agno (Luzono saloje). Kai kurios upės laivuojamos. Didžiausi ežerai: Bay (buvusi Manilos įlankos dalis), Taalio (ugnikalnio kalderoje; abu Luzono saloje), Lanao, Mainito (Mindanao saloje), Naujano (Mindoro saloje). Giliausias ežeras (gylis iki 600 m) susidarė 1991 Pinatubo ugnikalnio krateryje po stipraus išsiveržimo. Gausu mineralinių versmių ir fumarolių.
Puerto Princesos požeminės upės urvas (Palawano sala)
Dirvožemiai
Dirvožemiai įvairūs, priklauso nuo uolienų, iš kurių jie susidarė. Ugnikalnių šlaituose, padengtuose vulkaniniais pelenais bei lava, susidaro vulkanžemiai, kuriuose daug magnio, kalcio ir fosforo. Senesnėse uolienose (andezituose, bazaltuose) susidarė blizgažemiai, teritorijose, padengtose lateritiniais smiltainiais, – skurdūs geležaliuminžemiai ir rūgštžemiai. Luzono, Mindanao ir kitų salų žemumose vyrauja rudžemiai ir juodžemiai, susidarę deliuvinėse nuogulose. Cebu salos pakrantės lygumose ir Negroso salos rytuose dirvožemiai susidarė sudūlėjus koralinėms klintims. Pelkėtose deltinėse žemumose paplitę durpžemiai.
Augalija
Filipinuose yra apie 10 000 rūšių augalų (apie 3000 medžių, apie 1000 papartainių, apie 800 orchidėjų), iš jų apie 40 % endeminės. Apie 46 % Filipinų teritorijos užima miškai (daugiausia kalnuose). Šalies šiaurėje vyrauja drėgnieji visžaliai, pietuose – ekvatoriniai miškai. Drėgnuose rajonuose iki 500–800 m aukščio paplitę dipterokarpiniai miškai, kuriuose gausu vertingų medžių rūšių. Gausu epifitų – orchidėjų ir raflesijų (Arnoldo raflesija išaugina žiedus iki 1 m skersmens). Žemesniame arde ir pamiškėse auga palmės. Kalnų pavėjiniuose šlaituose ir vidiniuose slėniuose – musoniniai lapus metantys miškai. Aukščiau 900 m – visžaliai ąžuolų bei klevų ir mirtų miškai, 1000–2000 m aukštyje – pušynai (juose yra agatmedžių), aukščiau 2000 m – žemaūgiai miškai ir neįžengiami krūmynai. Pakrantėse ir palei upių žiotis periodiškai užliejamos mangrovės, kurių pakraščiuose auga palmės nipos. Kirtimai apaugę aukšta žole (ją vietiniai gyventojai vadina alang-alang).
miškais apaugę aukšti Palawano salos krantai
Gyvūnija
Gyvūnija priklauso Indijos-Malajos zoogeografinei sričiai. Rūšinė sudėtis skurdi, tačiau gausu endeminių rūšių. Iš žinduolių veisiasi azijiniai buivolai, elniai, makakos, lemūrai, skujuočiai, kirstukai, šikšnosparniai, tupajos, viveros, mangustos. Gausu gyvačių, pitonų, vėžlių, driežų (gekonų). Daugiau kaip 500 rūšių paukščių (povai, fazanai, papūgos, ragasnapiai, tulžiai, garniai), daugelis jų migruojantys. Mindanao ir Luzono (Sierra Madrės kalnuose) salose peri harpijos (minta makakomis). Gausu vabzdžių, tarp kurių yra platinančių ligas (moskitų) ir žemės ūkio kenkėjų (cikadų); didelė drugių įvairovė. Jūrose veisiasi daugiau kaip 2000 rūšių žuvų, Sulu jūros seklumose – perluočių, midijų ir kitų moliuskų kolonijos.
Aplinkos apsauga
20 a. antroje pusėje gyvoji gamta pradėjo sparčiai nykti (dėl pramoninio miškų kirtimo, miestų ir žemės ūkio plėtros, gyventojų daugėjimo ir migracijos į kalnuotas vietoves). 20 a. viduryje miškai užėmė apie 2/3 Filipinų teritorijos, o 9 dešimtmetyje – tik 1/2. Filipinuose sparčiausiai pasaulyje mažėja miškų (1990–95 buvo iškirsta apie 1,5 mln. ha miškų).
Šimto salų nacionalinis parkas
Saugoma apie 15,87 % Filipinų sausumos ir 1,74 % jūros ploto. 33 nacionaliniai parkai, bet tik dalis jų saugoma pagal tarptautinius standartus, daugelis neturi nustatytų ribų, yra apgyventi, juose vykdoma ūkinė veikla. Seniausias yra Apo nacionalinis parkas (apima Apo ugnikalnį ir jo apylinkes; įkurtas 1936). 32 gamtos parkai, 12 laukinės gamtos rezervatų, kitos saugomos teritorijos. Pasaulio paveldo vertybės: Tubbatahos rifo jūrų parkas (nuo 1993), Puerto Princesos požeminės upės nacionalinis parkas (1999), Hamiguitano kalnagūbrio laukinės gamtos rezervatas (2014). Puerto Galeros (nuo 1977; Mindanao sala), Palawano salos (1990) ir Albay (2016; Luzono sala) biosferos rezervatai (UNESCO programa Žmogus ir biosfera). 8 Ramsaro konvencijos (Filipinuose įsigaliojo nuo 1994) saugomos vietovės (plotas apie 2477 km2).
Filipinų konstitucinė santvarka
Filipinų partijos ir profsąjungos
Filipinų ginkluotosios pajėgos