Filipnų istòrija
Ikiistoriniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinių Filipinų teritorija buvo apgyventa per kelis etapus daugiausia negridų, protoindoneziečių ir malajų kilmės gyventojų. Iki 1 a. po Kr. susiformavo svarbiausi filipiniečių etnosai (aėtai, tagalai, visajai), kurie šalyje vyrauja iki šiol. 9 a., suintensyvėjus prekybai su Kinija, į Filipinų teritoriją pradėjo skverbtis kinai. Iki ispanų įsiveržimo (16 a. viduryje) dalis dabartinių Filipinų teritorijos buvo pavaldi įvairioms indoneziečių valstybėms. 13–15 a. pirkliai ir keliautojai iš Indonezijos ir Indijos vandenyno baseino šalių pradėjo čia, ypač Sulu ir Mindanao salose, skleisti islamą. 15–16 a. šiose salose susikūrė ir pusiau musulmoniškų vietinių valstybėlių. 1521 į Filipinų teritoriją, keliaudami aplink pasaulį, atplaukė ir pirmieji europiečiai (ispanų ekspedicija, kuriai vadovavo F. Magelanas); Mactano saloje per susirėmimą su vietinio vado Lapulapu (dabar garbinamas kaip nacionalinis didvyris) pavaldiniais F. Magelanas žuvo.
Kolonijinis laikotarpis
1542 ši teritorija buvo paskelbta Ispanijos kolonija ir pavadinta Filipinais (Ispanijos infanto, nuo 1556 karalius Pilypas II, garbei). 1565–71 ispanai, vadovaujami Miguelio Lópezo de Legazpi, užėmė Filipinų šiaurės ir vidurio didžiųjų salų pajūrio rajonus, pajungė vidurio rajonų gentis (liko neužimtos pietinės salos, kuriose gyvenantys musulmonai išsaugojo nepriklausomybę iki ispanų valdymo pabaigos). 1572 įkurtas Filipinų administracinis centras Manila. Filipinų ryšiai su aplinkiniu pasauliu buvo menki. Šalyje galėjo prekiauti tik indų ir kinų pirkliai. Per metus buvo surengismi tik du reisai tarp Manilos ir Meksikos. Į Filipinus nesėkmingai mėgino skverbtis portugalai ir olandai. Per Septynerių metų karą (1756–63) Manilą ir kai kuriuos kitus rajonus laikinai buvo užėmę anglai. 1785 buvo įkurta Filipinų karališkoji bendrovė, kuri įgijo tiesioginę, tačiau griežtai reglamentuotą prekybos teisę su Ispanija.
San Pedro fortas Cebu saloje – pirmasis ispanų fortas Filipinuose
Į Filipinus atvykusios katalikų vienuolių įvairių ordinų misijos pradėjo skleisti krikščionybę. Iki 19 a. pabaigos buvo pakrikštyti beveik visi gyventojai, išskyrus musulmonus. Religija tapo svarbiu kraštą vienijančiu veiksniu ir skatino akultūraciją (misionieriai čia įsteigė mokyklų, ligoninių ir kita).
18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje Filipinuose atsirado manufaktūrų. 1830 buvo panaikintos Filipinų karališkosios bendrovės privilegijos. Į šalį pradėjo skverbtis pirkliai iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir kitų šalių. 1834 užsienio valstybės privertė atidaryti Manilos, 1855–60 ir kitus uostus; tai skatino eksportinių augalų (tabako, kanapių, cukranendrių ir kt.) auginimą. Plėtojosi prekyba su Kinija, Japonija ir Meksika. Iš vietos gyventojų pradėjo formuotis verslininkų ir prekybininkų, susijusių su Europos valstybėmis ir JAV, sluoksnis, tautinė inteligentija. Plito tautiškumo idėjos. Buvo kuriamos įvairios patriotinės organizacijos, leidžiama spauda. Tautinio atgimimo įkvėpėju tapo J. P. Rizalis, 1892 Maniloje įkūręs slaptą patriotinę organizaciją Filipinų lyga. J. P. Rizalis buvo greitai suimtas, bet jo sekėjai įkūrė organizaciją Katipunan, kuri pradėjo rengti ginkluotą sukilimą.
1896 08 filipiniečiai sukilo (vadovas E. Aguinaldo) prieš ispanų valdžią. 1897 12 sukilimas buvo nuslopintas. Netrukus (1898 04) prasidėjo Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karas, per kurį JAV eskadra Manilos įlankoje sumušė Ispanijos laivyną. 1898 06 12 Cavitėje sukilėliai paskelbė Filipinų nepriklausomybę (ši diena oficialiai švenčiama kaip Filipinų nepriklausomybės diena). Paryžiaus taikos sutartimi (1898 12 10) Ispanija už 20 mln. JAV dolerių savo koloniją Filipinus perleido JAV. Filipinams nesutikus tapti JAV valda 1899 02 04 prasidėjo Filipinų–Jungtinių Amerikos Valstijų karas (1899–1901). Iki 1901 JAV, sumušusios sukilėlius, Filipinus okupavo ir pavertė savo pramonės žaliavų šaltiniu. Pavieniai sukilėlių būriai kovojo iki 1906.
E. Aguinaldo (pirmoje eilėje viduryje) ir kiti vadinamojo Malososo kongreso, kuris 1899 01 21 priėmė pirmosios Filipinų Respublikos konstituciją, nariai Barasoaíno bažnyčioje Malosose (1929 12)
JAV valdžia, siekdama krašte įtvirtinti savo pozicijas, darė vietos gyventojams įvairių nuolaidų: teisiškai įtvirtinta privati žemės nuosavybė, iš katalikų vienuolių ordinų išpirkta žemė išparduota vietos gyventojams. Tarp JAV ir Filipinų buvo įvestas bemuitis prekybos režimas. 1907 buvo išrinkta kolonijinės administracijos kontroliuojama Asamblėja (Įstatymų leidžiamasis susirinkimas). Leista veikti politinėms partijoms ir organizacijoms. 1907 įkurta Nacionalistų partija buvo už Filipinų nepriklausomybę, bet atmetė ginkluotos kovos būdą. 1913–16 JAV vykdė vadinamąją filipinizacijos politiką: plėtė vietos gyventojų atstovavimą kolonijos administracijos įstaigose, JAV Kongreso priimtu aktu įsteigtas renkamas 2 rūmų Įstatymų leidžiamasis susirinkimas, pažadėta Filipinams suteikti nepriklausomybę. Per I pasaulinį karą (1914–18) Filipinuose pastatyta tabako, cukraus, aliejaus gamyklų, padaugėjo darbininkų, verslininkų. Po karo filipiniečių nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo. 1933 01 prezidento F. D. Roosevelto iniciatyva JAV Kongresas priėmė Hare’o-Haweso-Cuttingo įstatymą, kuriuo įsipareigojo po 12 metų Filipinams suteikti nepriklausomybę išsaugant šioje teritorijoje JAV karines bazes.
1934 Filipinams buvo suteikta vidaus autonomija ir įsipareigota 1946 suteikti visišką nepriklausomybę. 1935 03 paskelbta JAV prezidento patvirtinta Filipinų konstitucija skelbė demokratines laisves, bet neleido Filipinams be JAV sutikimo užmegzti santykių su kitomis valstybėmis. Bet kurį Filipinų parlamento įstatymą JAV prezidentas galėjo anuliuoti. 1935 09 Filipinų prezidentu buvo išrinktas Nacionalistų partijos vadovas M. Quezonas. Pradėta kurti nacionalinę kariuomenę. 1941 12 į Filipinus įsiveržė ir iki 1942 09 okupavo Japonijos kariuomenė. 1943 10 okupantai paskelbė Filipinų nepriklausomybę ir sudarė projaponišką vyriausybę. 1942 03 kovai su japonais Luzono saloje susikūrė filipiniečių išsivadavimo armija (Hukbalahap), kuriai turėjo didelę įtaką komunistai. 1944 10 Filipinuose išsilaipino JAV kariuomenė ir vietos gyventojų remiama iki 1945 07 išvijo japonus. 1946 04 Filipinų prezidentu išrinktas ką tik įkurtos Liberalų partijos vadovas Manuelis Roxasas. Liberalų atstovai gavo daugiausia vietų ir Kongrese.
Naujausieji laikai
1946 07 04 oficialiai paskelbta nepriklausoma Filipinų Respublika. 1946–47 Filipinų vyriausybė (iš Liberalų partijos narių) sudarė su JAV keletą sutarčių (1946 – prekybos, 1947 – karinę). JAV įgijo teisę 99 metus laikyti Filipinuose 23 karines bazes. 1946–47 Filipinų vyriausybės mėginimai nuginkluoti Hukbalahapo veteranus sukėlė ginkluotą kovą. 1948 Filipinų komunistų partija, rengusi prieš vyriausybę ginkluotą sukilimą, buvo uždrausta. 1953 vyriausybės pajėgos sumušė maištininkus. 1951–53 svarbiausios šalies ūkio šakos pasiekė ikikarinį lygį. Filipinus pakaitomis valdė dvi partijos – Liberalų (1946–53, 1962–65) ir Nacionalistų (1954–61, 1966–72), – kurios daugiausia atstovavo verslininkų ir žemvaldžių sluoksniams. Šių partijų sudarytos vyriausybės daugiausia orientavosi į Vakarų valstybes. 1950–53 Filipinų, kaip Jungtinių Tautų nario ir JAV sąjungininko, kariuomenė dalyvavo Korėjos kare. 1954 Filipinai įstojo į Pietryčių Azijos sutarties organizacijos (SEATO) karinį bloką. 1966 Filipinai, kaip JAV sąjungininkas, pasiuntė kariuomenę į Pietų Vietnamą. 1966–67 tapo regioninių politinių, ekonominių organizacijų – Azijos ir Ramiojo vandenyno tarybos ir Pietryčių Azijos valstybių asociacijos – nariu.
1965 ir 1969, vykstant ekonominiam pakilimui, Filipinų prezidentu buvo išrinktas Liberalų partijos vadovas F. E. Marcosas. 1970 Filipinų vyriausybė atšaukė savo kariuomenę iš Pietų Vietnamo. Tuo metu atsinaujino komunistinių partizanų (daugiausia Luzono saloje) ir musulmonų mažumų (Morų nacionalinio išsivadavimo frontas, daugiausia Mindanao ir Sulu salose) ginkluota kova. Tai paskatino F. E. Marcosą 1972 paskelbti karo padėtį ir paleisti Kongresą; buvo uždrausta politinių partijų ir organizacijų veikla. Prezidentas įgijo neribotą valdžią, kurią patvirtindavo kontroliuojami referendumai. Pradėta vykdyti agrarinę reformą (valstiečiams buvo leista išsipirkti nuomojamas žemes ir kita), kurti kooperacinę žemės valdymo sistemą. F. E. Marcoso režimas ūkio srityje pasiekė kai kurių laimėjimų (padidėjo žemės ūkio produkcijos gamyba, naftos gavyba). Nuginkluoti privatūs kariniai būriai. Iki 1977 Filipinai užmezgė diplomatinius santykius beveik su visomis komunistinėmis šalimis (1976 su SSRS ir Vietnamu).
F. E. Marcosas(kairėje) ir JAV prezidentas R. Nixonas Manilos oro uoste (1969 07 27)
1976 pabaigoje Filipinų vyriausybės ir sukilėlių musulmonų, kuriems vadovavo Morų nacionalinio išsivadavimo frontas, atstovų pasiektas susitarimas dėl karo veiksmų nutraukimo faktiškai nebuvo įgyvendintas (1979 02 musulmoniškos provincijos gavo nedidelę autonomiją, bet tai padėties nenormalizavo). F. E. Marcoso autoritarinis režimas sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. 1981 01 17 prezidentas F. E. Marcosas buvo priverstas panaikinti karo padėtį ir 07 25 perdavė vyriausybės funkcijas ministrui pirmininkui (vyriausybė ir toliau liko pavaldi prezidentui; politinių ir visuomeninių organizacijų veikla buvo ribojama). 1983 Manilos aerouoste buvo nužudytas iš emigracijos grįžęs opozicijos vadovas B. S. Aquino; tai šalyje dar labiau padidino įtampą. B. S. Aquino našlė M. C. Aquino 1986 per prezidento rinkimus iškėlė savo kandidatūrą. Paskelbus suklastotus rinkimų rezultatus, pagal kuriuos laimėjo F. E. Marcosas, prasidėjo antivyriausybinis sukilimas. F. E. Marcosas paliko šalį.
M. C. Aquino (antra iš kairės) per prezidento rinkimų kampaniją (1985 12 03)
Filipinų prezidente tapo M. C. Aquino. Jos valdymo pradžioje apie 70 % filipiniečių gyveno žemiau skurdo ribos. Per 1987 referendumą didžioji dalis visuomenės pasisakė už demokratinę konstituciją. M. C. Aquino valdymas nebuvo ramus (toliau vyko komunistų ir musulmonų partizanų ginkluota kova, kariškių maištai). 1992 Filipinų prezidentu tapo buvęs gynybos ministras F. V. Ramosas. Jo vyriausybė susitarė su JAV vyriausybe dėl jos karinių bazių šalyje panaikinimo. 1996 musulmonų apgyventas rajonas Mindanao saloje gavo autonomiją, bet jų ginkluota kova netrukus atsinaujino (per 30 metų šiuose susirėmimuose žuvo apie 30 000 žm.).
2271
Filipinai 21 amžiuje
Filipinų politinę raidą 21 amžiuje žymėjo: prezidento institucijos dominavimas politinėje sistemoje, nestabilus demokratijos veikimas, taikos su musulmonų separatistais (Morų nacionalinio išsivadavimo frontas) siekis, tęstinė kova su išplitusia korupcija ir kriminalinėmis gaujomis.
Estrados valdymas 1998–2001.1998 prezidentu tapo buvęs populiarus šalies aktorius Josephas Estrada. Jam valdant didėjo visuomenės ir politinio elito nepasitenkinimas negerėjančia ekonomine padėtimi. Dėl kaltinimų korupcija 2000 prezidentui surengta nesėkminga apkalta, po kurios kilo masiniai prieš J. Estradą nukreipti protestai. 2001 01 protestuotojams gavus Filipinų kariuomenės palaikymą prezidentas pats atsistatydino, buvo suimtas ir po ilgo teismo proceso nuteistas už turto grobstymą. J. Estrada savo kaltės nepripažino, 2007 jam buvo suteikta malonė.
Arroyo valdymas 2001–2010. 2001 01 prezidente tapo buvusi J. Estrados viceprezidentė G. Macapagal‑Arroyo (2004 išrinkta antrai kadencijai). Jai valdant Filipinų ekonomika nuosaikiai augo, mažėjo skurdo lygis, bet nuolat vyko politiniai skandalai. Vienu didžiausių iššūkių liko nerimstantis musulmonų morų sukilimas šalies pietuose. Centrinė valdžia sunkiai tvarkėsi su kriminalinių gaujų įtaka ir pareigūnų korupcija.
2003 kariuomenė mėgino įvykdyti nesėkmingą valstybės perversmą. G. Macapagal‑Arroyo buvo kaltinama korupcija, o po 2004 – ir prezidento rinkimų rezultatų klastojimu. 2006 02 atskleistas antras nesėkmingas kariuomenės mėginimas įvykdyti perversmą. G. Macapagal‑Arroyo savaitei šalyje įvedė nepaprastąją padėtį. Policija, slopindama kariškių sukilimą, persekiojo ir jos politinius kritikus, žiniasklaidą. Antrosios G. Macapagal‑Arroyo kadencijos metu vis atsinaujindavo protestai prieš nepopuliarią prezidentę. 2009 11 23 Maguindanao provincijoje dėl vietos politinių intrigų įvyko didelio rezonanso sulaukusios žudynės (žuvo 58 žmonės, tarp jų – 34 žurnalistai). G. Macapagal‑Arroyo buvo kaltinama ryšiais su žudynes organizavusiais politikos veikėjais.
Aquino valdymas 2010–2016. Nuo 2010 prezidento pareigas ėjo B. Aquino III. Jo valdymui buvo būdingas socialinio stabilumo siekis ir mėginimas užbaigti įsisenėjusius pilietinius neramumus. Kritikai B. Aquino III kaltino neveiklumu. 2012 10 morų sukilėliai pasirašė taikos sutartį su vyriausybe, ši įsipareigojo suteikti musulmonų regionui plačią autonomiją. Formaliai buvo užbaigtas vienas ilgiausiai trukusių sukilimų Azijoje (vyko nuo 1969), nusinešęs apie 120 000 gyvybių. Vis dėlto realus taikos susitarimo įgyvendinimas komplikavosi, kai 2015 per atsinaujinusius susirėmimus Mamasapane žuvo 44 policijos pareigūnai. Vyriausybės įsipareigojimas įvykdyti musulmonų regiono autonomiją įtvirtinančią administracinę reformą buvo atidėtas. 2013 11 tropinis ciklonas Haiyan stipriai nuniokojo centrinę Filipinų dalį, žuvo 6300 žmonių. B. Aquino III kritikuotas už pasyvumą ir neadekvačią reakciją į katastrofą.
Duterte valdymas (nuo 2016). 2016 prezidentu tapo prieš elitą nukreipta retorika ir emocingu politiniu stiliumi išgarsėjęs Rodrigo Duterte. Nuo 2016 organizuota kontraversiškai vertinama prieš narkotikus nukreipta kampanija. R. Duterte sulaukė kritikos dėl žmogaus teisių pažeidimų ir policijos vykdomų masinių žudymų. Jam valdant buvo persekiojami ir suėminėjami žurnalistai ir politiniai oponentai. Nepaisant kritikos, R. Duterte visuomenėje liko populiarus. Jo vyriausybė įgyvendino infrastruktūros plėtros programą. Nepaisant Islamo valstybės teroristų Mindanao regione 2017 surengtų išpuolių, buvo toliau siekiama taikos musulmonų gyvenamuose regionuose. 2019 įkūrus autonominį Bangsamoro regioną galutinai įgyvendinta taikos sutartis su morų sukilėliais. 2020 prasidėjusi COVID‑19 pandemija smarkiai nusmukdė Filipinų ekonomiką.
Filipinai 21 a. įtvirtino perėjimą nuo 20 a. buvusio autoritarinio valdymo prie sąlyginai demokratiškesnės politinės sistemos. Pilietinių neramumų intensyvumas sumažėjo, tačiau saugumo padėtis išliko nestabili: vis dar aktyvios kriminalinės gaujos, dažnas smurtas prieš žurnalistus ir pilietinės visuomenės veikėjus, policijos vykdomi žmogaus teisių pažeidimai. Pagal žmogaus teisių ir laisvių būklę Filipinai priskiriami iš dalies laisvų valstybių kategorijai (Freedom House 2020).
21 a. pradžioje eskalavosi diplomatinė įtampa dėl Pietų Kinijos jūroje esančių teritorinių vandenų, kuriuose Kinija, pažeisdama Filipinų suverenumą, pradėjo kurti karinėms bazėms skirtas dirbtines salas.
Filipinai yra Jungtinių Tautų narys nuo 1945. Diplomatiniai santykiai su Lietuva užmegzti 1991. Lietuvos ambasadorius Filipinams reziduoja Tokijuje, Filipinų Lietuvai – Stokholme.
3195
L: N. P. Cushner Spain in the Philippines: From Conquest to Revolution Quezon City 1971; K. Lightfoot The Philippines London 1973; R. Constantino A History of the Philippines New York 1976; R. Blanadet Les Philippines Paris 1997.
Filipinų konstitucinė santvarka
Filipinų partijos ir profsąjungos
Filipinų ginkluotosios pajėgos