Filipinų–Jungtinių Amerikos Valstijų karas

Filipnų–Jungtnių Amèrikos Valstjų kãras, Filipnų–JAV kãras, vyko 1899–1902.

Priežastys

Po 1898 Ispanijos–Jungtinių Amerikos Valstijų karo Ispanija Paryžiaus taikos sutartimi (1898) už 20 mln. dolerių perleido Jungtinėms Amerikos Valstijoms savo koloniją Filipinus, kurie 1897 buvo paskelbę nepriklausomą valstybę. Filipinų vyriausybė Jungtinių Amerikos Valstijų teisės valdyti šalį nepripažino.

Karo eiga

1899 pradžioje Jungtinės Amerikos Valstijos nusiuntė į Filipinus kariuomenę (25 000 žm., vadas generolas Elwellas Stephenas Otisas, nuo 1900 05 – generolas Arthuras MacArthuras), kuri 1899 02 pradėjo kovą su filipiniečių kariuomene (16 000 žm., vadas prezidentas E. Aguinaldo). Turėdami karinį ir techninį pranašumą amerikiečiai 1899 02–07 pasistūmėjo 100–120 km į šiaurę nuo Manilos (ją amerikiečių desantas 1898 08 13 užėmė pagalbos filipiniečiams, kovojantiems su ispanais, pretekstu), 1899 10 pradėjo naują puolimą ir privertė filipiniečius 1899 pabaigoje pasitraukti į kalnus Luzono šiaurinėje dalyje. 1900 pradžioje filipiniečių kariuomenei suskilus į atskirus dalinius, 1900–01 vyko partizaninis karas.

1901 03 Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenė paėmė į nelaisvę prezidentą E. Aguinaldo (jis nelaisvėje ragino tautiečius nutraukti kovą) ir netrukus palaužė filipiniečių pasipriešinimą. 1902 07 Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Th. Rooseveltas paskelbė karo pabaigą (partizaninis karas Samaro, Luzono salose, Batangaso provincijoje užtruko iki 1906).

Padariniai ir nuostoliai

Filipinai tapo Jungtinių Amerikos Valstijų kolonija. Per karą žuvo apie 20 000 filipiniečių karių ir apie 500 000 gyventojų, apie 4500 Jungtinių Amerikos Valstijų karių.

1489