filmãvimas, teisėje – vaizdinės įrodomosios informacijos fiksavimo būdas, taikomas atliekant kriminalinę žvalgybą ir ikiteisminį tyrimą bei teisminį bylos nagrinėjimą. Norimus užfiksuoti procesus (dažniausiai nusikalstamos veikos vietos aplinką, procesinių veiksmų atlikimo sąlygas ir eigą, daiktinius įrodymus) filmuoti galima kino juostoje ar vaizdajuostėje. Sparčiai plėtojantis skaitmeninei vaizdo ir garso technikai, vaizdo filmavimas vaizdo kamera pripažįstamas perspektyviausiu ir dažniausiai naudojamu vaizdinės informacijos fiksavimo būdu. Filmavimas pradėtas naudoti 1970.
Lietuvoje filmavimą reglamentuoja Baudžiamojo proceso kodeksas (2002, įsigaliojo 2003). Filmavimo procesas turi būti įforminamas protokolu nurodant šių veiksmų atlikimo vietą, laiką, fiksuojamuosius procesus ir naudotas technikos priemones.
2238