filològija (gr. phileō – myliu, mėgstu + logos – žodis), mokslas, aiškinantis, interpretuojantis tekstus (siaurąja prasme) arba tiriantis vienos tautos ar tautų dvasinę kultūrą, remiantis jų kalba ir literatūra – rašytiniais tekstais (plačiąja prasme). Iš filologijos kilo daug savarankiškų humanitarinių mokslų, pirmiausia kalbotyra, literatūrologija ir tautosakos mokslas, todėl filologijos terminu dar įprasta vadinti šių mokslų visumą. Taip suprantama filologija skirstoma į kalbotyrą (lingvistiką), literatūros mokslą (literatūrologiją) ir tautosakos mokslą (folkloristikos dalis, nagrinėjanti žodinę liaudies kūrybą). Skiriama senoji filologija, tirianti senovės kultūrų kalbas ir rašto paminklus (graikų ir romėnų, arba klasikinė, filologija), ir naujoji filologija, kurios objektas – vadinamosios naujosios kalbos ir jų raštija. Pastaroji skirstoma pagal giminiškų kalbų grupes (baltų filologija, finougrų filologija, germanų filologija, slavų filologija), konkrečias kalbas (lietuvių filologija, prūsų filologija, vokiečių filologija) ar regionus (Balkanų filologija); vartojami ir vienažodžiai pavadinimai: baltistika, finougristika, germanistika, romanistika, slavistika, lituanistika, balkanistika, orientalistika (Rytų kraštų, vadinamojo oriento, kalbas ir raštiją tirianti filologija). Pastarosioms sąvokoms suteikiama ir platesnė reikšmė – mokslo žinių apie tam tikrus kraštus ir tautas visuma. Filologijos pagrindinis objektas – tekstas, tikslas – teksto komentavimas ir interpretavimas, metodas – įvairiapusiška teksto kritika (analizė). Tyrimo pagrindas – autoriaus rankraštis, jo įvairios versijos, t. p. korektūros, ne visiškai sutampantys leidimai, to paties veikalo skirtingi nuorašai (ypač iki spaudos išradimo). Be autoriaus teksto, gali būti citatų iš kitų veikalų, t. p. taisymų, trynimų, kitų žmonių įrašytų intarpų, sugadintų vietų. Senovinio veikalo tyrimą įprasta apibūdinti 3 lotyniškais terminais: rašytinių šaltinių nustatymas, įvertinimas – recensio, kritinis šaltinių patikrinimas, siekiant nustatyti originalumą – examinatio, klaidų ieškojimas ir taisymas – emendatio. Teksto tyrimas baigiamas kritiniu jo leidimu (dažniausiai tekstologinis tyrimas ir komentarai užima daugiau vietos negu pats tekstas). Filologas ir kritiškai analizuoja, ir interpretuoja tekstą. Interpretacijos pagrindas – kruopšti teksto kalbos analizė: nustatomos tipiškos veikalo formos ir konstrukcijos, autoriui ir jo epochai būdingi stiliaus bruožai. Aptariami ir veikalo turinio dalykai, kurių negalima atsieti nuo formos. Kompleksinė formalioji, stilistinė ir turinio analizė leidžia tekstą vertinti literatūros ar rašomosios kalbos istorijos požiūriu.
Filologija atsirado prireikus aiškinti ankstesniųjų laikų raštijos tekstus. Jos pradmenys savarankiškai formavosi senovės Indijoje, Egipte, Mesopotamijoje, Graikijoje, Kinijoje ir kituose Senojo pasaulio kraštuose. Indijoje 5 a. prieš Kristų Jaskas parašė Vedų komentarus ir aiškinamąjį žodyną, Panini 4 a. prieš Kristų – gramatiką, Egipte ir Mesopotamijoje daugiausia tyrinėta religinių tekstų autentiškumas, jų kalba. Europoje filogijai pradžią davė senovės graikai (užuomazgų ėmė rastis nuo 6 a. prieš Kristų, kai rapsodai pradėjo aiškinti senąjį deklamuojamą epą). Sisteminius filologijos pagrindus padėjo sofistai (Protagoras, Gorgijas, Prodikas). Iš pradžių vyravo filosofinis požiūris – diskutuota dėl kalbos kilmės, mąstymo ir kalbos ryšio (Herakleitas), dėl kalbos garsų tiesioginių sąsajų su reikšme (analogistai ir anomalistai), logikos principais aiškintos gramatinės formos (Sokratas, Platonas). Aristotelis sukūrė žodžių skirstymo į klases teoriją, o sakinio teoriją siejo su protavimo teorija, Retorikoje ir Poetikoje pateikė susistemintų santraukų apie filologiją. Naujas filologijos raidos etapas prasidėjo helenizmo epochoje, teigiama, kad tik tada filologija susiformavo kaip mokslas. Susikūrė filologijos centrai Aleksandrijoje ir Pergame (kartu su bibliotekomis). Aleksandrijos filologų mokykla (Aristarchas, Aristofanas Bizantietis, Zenodotas Efesietis, Eratostenas, pirmasis pasivadinęs filologu, ir kiti) atsidėjo senovės graikų autorių tekstų, ypač Homero poemų, kritikai ir interpretacijai, arba hermeneutikai. Pergamo filologų mokyklai (Kratas Malietis ir kiti), kuri įsitvirtino nuo 2 a. prieš Kristų, poveikį darė stoikai. Filologija atsiskyrė nuo filosofijos, įgijo enciklopedinį pobūdį. Filologai pradėjo specializuotis: scholiastai aiškino sunkiai suprantamas teksto vietas, glosininkai – painesnius terminus ir posakius, gramatikai aprašinėjo kalbos sandarą, retoriai studijavo kalbos raiškos meną. Aristofanas Bizantietis davė pradžią leksikografijai, Dionisijas Trakietis ir Apolonijas Diskolas – aprašomajai graikų kalbos gramatikai. Romėnų filologija, klestėjusi 2 a. prieš Kristų–1 a., rėmėsi graikų tradicija. Pirmasis žymus filologas Stilonas buvo veikiamas Pergamo mokyklos, Varonas, 25 knygų gramatikos Apie lotynų kalbą (De lingua latina) autorius, įtvirtino griežtus Aleksandrijos mokyklos teksto kritikos metodus. Minėtini romėnų filologai Verijus Flakas, Probas ir kiti. Nuo 2 a. prasidėjo kompiliatorių laikai, dažniausiai buvo kompiliuojamos gramatikos ir poetų veikalų interpretacijos. Europos filologijai didelę įtaką darė Donato Gramatikos menas (Ars grammatica) ir Prisciano Gramatikos pagrindai (Institutiones grammaticae). Išvertęs į lotynų kalbą Homero Odisėją Livijus Andronikas davė pradžią vertimo menui. Origenas 2–3 a. nustatė Biblijos hebrajiško teksto autentiškumą, pateikė jo graikišką transliteraciją ir 4 skirtingus vertimus į graikų kalbą. Remdamasis Origeno darbais 4–5 a. šv. Jeronimas išvertė Bibliją į lotynų kalbą. Viduriniais amžiais buvo išsaugota daugybė romėnų autorių veikalų, perrašinėtų dažniausiai didaktiniais sumetimais. Bizantijoje buvo tęsiamos graikų filologijos tradicijos. Arabų filologijoje vyravo leksikografija. Atgijo ir suklestėjo filologija Renesanso epochoje, pirmiausia Italijoje. F. Petrarca rinko ir tyrė antikos rankraščius, Dante davė pradžią romanų filologijai, G. Boccaccio, L. Valla parašė filologijos traktatų. 15 a. viduryje atsiradus spaudai, sumažėjo tekstų variantų (ypač gausių tekstus perrašinėjant ranka), antikos autorių veikalai išplito po visą Europą. Įvairių šalių mokslininkų interesai skyrėsi: Vokietijoje daugiau domėtasi antikos autorių veikalais apie vokiečių ankstyvąją istoriją (Beatas Renanietis ir kiti) ir Biblijos pirminiu tekstu (J. Reuchlinas, Erazmas Roterdamietis), Prancūzijoje – senovės tyrimais (G. Budé) ir istorinių šaltinių sistemingu kaupimu (A. Duchesne’as, J. Mabillonas ir kiti), Olandijos (J. J. Scaligeris, J. Lipsijus ir kiti) ir Anglijos (R. Bentley, R. Porsonas) filologai atsidėjo antikos autorių tekstų kritikai, kalbos bei realijų aiškinimams ir taip kūrė klasikinės filologijos pagrindus.
Naujoji (modernioji) filologija prasidėjo 18 a. pabaigoje Vokietijoje; buvo susistemintos pagrindinės teorinės ir metodologinės filologijos sąvokos, išleista kapitalinių veikalų. Žymus klasikinės filologijos specialistas F. A. Wolfas filologiją apibrėžė kaip mokslą, apimantį visas su antika susijusias disciplinas. Lemiamą reikšmę klasikinei filologijai, be tekstologo G. Hermanno darbų, turėjo jo drauge su A. Böckhu priimtas istorinis požiūris į tekstų interpretaciją bei įrašų ir kitų paminklų, kaip gyvenimo dokumentų, traktavimas; A. Böckhas su kitais sudarė Graikų kalbos įrašų sąvadą (Corpus Inscriptionum Graecarum 4 t. 1828–77). F. G. Welckeris parašė graikų tragedijai ir mitologijai svarbių darbų, lotynistikai naujus pagrindus padėjo K. Lachmannas, J. N. Madvigas ir kiti. Tekstų kritikos metodus ištobulino E. Rohde, U. von Wilamowitzas-Moellendorffas ir kiti. T. Mommseno iniciatyva 1863 pradėtas leisti Lotynų kalbos įrašų sąvadas (Corpus Inscriptionum Latinarum). B. G. Teubneris 1849 pradėjo leisti graikų ir romėnų rašytojų biblioteką (Bibliotheca Teubneriana leidžiama iki šiol), 1900 – Lotynų kalbos tezaurą (Thesaurus Linguae Latinae). Per archeologinius kasinėjimus rasti papirusai tapo naujais tyrimų šaltiniais. Veikiama J. G. Herderio, iškėlusio tautų bei jų tradicijų savitumą, idėjų ir po Prancūzijos revoliucijos bei išsivaduojamųjų karų kilusių kultūrinių, politinių sąjūdžių, pradėjo formuotis naujoji filologija: germanistika (leista Vokietijos istoriniai šaltiniai, J. ir W. Grimmų bei kitų vokiečių filologų veikalai), romanistika (F. C. Diezas, F. Brunot, C. Bally, A. Dauzat, J. Gilliéronas ir kiti), slavistika (J. Dobrovský ir P. J. Šafaříkas, F. Miklošićius, A. Vostokovas, A. Brückneris, A. Leskienas ir kiti) ir kitų kalbų grupių filologija. Pradėjus taikyti lyginamąjį istorinį metodą nuo filologijos, kaip savarankiškas mokslas, atsiskyrė kalbotyra, kuri naujais metodais pagyvino ir filologiją. Atsirado folkloristika, susiformavo mokslai, tiriantys ne Europos tautų kultūrą (orientalistika), teksto kritikos pagrindu – tekstologija, 20 a. viduryje – vertimo teorija. Susikūrė savarankiškos pagalbinės disciplinos: hermeneutika, paleografija, epigrafika. 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje filologijai susiskaldžius į savarankiškas mokslo šakas, jos metodais ir susisteminta medžiaga naudojasi kitos su tekstais susijusios humanitarines disciplinos.
LIETUVOJE filologijos užuomazgų atsirado kartu su raštijos pradžia 16 a. (A. Kulviečio, M. Mažvydo, Mykolo Lietuvio, S. Rapolionio ir kitų darbai). Nuo pat Vilniaus universiteto įkūrimo jame buvo dėstoma graikų, lotynų, hebrajų kalbos. 17–18 a. pradėti tirti ir lietuvių kalba parašyti tekstai. Lietuvių filologija buvo plėtojama Mažojoje (D. Kleinas, M. Merlinas, P. Ruigys, G. Ostermejeris) ir Didžiojoje (M. Daukša, K. Sirvydas) Lietuvoje. 19 a. filologijai daug įtakos turėjo tautosakos rinkimo, leidimo ir tyrimo sąjūdis (L. Rėza, S. Daukantas, S. Stanevičius, A. ir J. Juškos, J. Basanavičius). Vilniaus universitete, be klasikinės filologijos (G. E. Groddeckas ir kiti), atsirado slavistika, germanistika, romanistika, susidomėta sanskritu, tiurkų kalbomis, plėtojama baltistika ir lituanistika. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje daug pastangų dėta senųjų lietuvių kalbos paminklų filologinei analizei, verstinių tekstų gretinimui su originalais. Filologijos studijų ir tyrimų svarbiausi centrai Lietuvoje – Vilniaus universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (kaip ir Vilniaus universitete, čia daug dėmesio skiriama ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškam palikimui), Lietuvos edukologijos universitetas, Šiaulių universitetas, Klaipėdos universitetas. Svarbiausi filologijos periodiniai ir tęstiniai leidiniai: Archivum Lithuanicum (nuo 1999), Archivum Philologicum (1930–39), Acta linguistica Lithuanica (Lietuvių kalbotyros klausimai, nuo 1957), Baltistica (nuo 1965), Kalbotyra (nuo 1958; pirma serija skirta lietuvių kalbai, antra – slavistikai, trečia – germanų ir romanų kalboms), Literatūra ir kalba (1956–90), Lituanistica (nuo 1990), Tauta ir žodis (1923–31), Tautosakos darbai (1935–40 ir nuo 1992) ir kiti.
L: J. Kabelka Baltų filologijos įvadas Vilnius 1982; J. Palionis Kalbos mokslo pradmenys Vilnius 21999; P. Subačius Tekstologija Vilnius 2001.
2036