filosòfijos istòrija, filosofijos istoriografija, filosofijos šaka, tirianti filosofijos, jos disciplinų raidą, filosofijos krypčių ir mokyklų formavimąsi, praeities filosofų teorijas, filosofines problemas, sąvokas, filosofinių idėjų perimamumą, jų santykį su kultūriniu socialiniu kontekstu, istorinius ir antlaikinius filosofijos aspektus.
Filosofijos istorijos disciplinos bruožai
Susijusi su idėjų istorija, istorijos filosofija, istorika, kultūros, mokslo, meno istoriografija. Filosofijos istorijos tyrimą sudaro istorinė (genetinis, struktūrinis aprašymas, klasifikacija, tipologizacija ir kita) ir teorinė, arba filosofinė, dalis – tam tikro teorinio elemento racionali rekonstrukcija, interpretacija, vertinimas iš šiuolaikinės filosofijos pozicijų ir kita. Pagal tyrimo objektą skiriama filosofinių sistemų, problemų, sąvokų, struktūrų, atskirų filosofijos disciplinų, visuotinė, regioninė ir kita istorija, pagal tyrimo metodą – istoristinė, hermeneutinė, egzistencinė, neotomistinė, marksistinė, analitinė, postmodernistinė (dekonstrukcinė, feministinė ir kitokia), komparatyvistinė, aktualistinė ir kitokia filosofijos istorija.
Filosofijos istorikai
Pirmaisiais filosofijos istorikais laikomi Aristotelis (savo veikaluose aptarė pirmtakų pažiūras) ir doksografai (sudarinėjo filosofų nuomonių rinkinius, pavyzdžiui, Diogenas Laertietis). Doksografų veikla buvo daugiau filologinė, nereflektuojanti savo tyrimo objekto ir santykio su juo. Ilgą laiką filosofijos istorijos veikalai išliko panašaus pobūdžio, turėjo labiau šviečiamąją reikšmę. Viduriniais amžiais daugiausia buvo komentuojami Platono, Aristotelio, Bažnyčios tėvų veikalai.
Filosofijos istorijos samprata 18–19 amžiuje
Savarankiška filosofine disciplina filosofijos istorija tapo 18 amžiuje, vieni pradininkų – Ch. A. Heumannas, J. Bruckeris. 18 amžiaus pabaigoje–19 amžiaus pradžioje susiformavo pirmosios filosofijos istorijos teorinės metodologinės koncepcijos, kuriose filosofijos raida suprantama kaip vientisas ir dėsningas procesas. I. Kanto koncepcija (jai pritarė U. Tennemannas, J. Buhle, G. Füllebornas, F. A. Carusas ir kiti) teigė, kad filosofijos istorija – tai dogmatizmo ir skeptizicmo kova, pasibaigianti žmogaus pažintinių galių ištyrimu kriticizme. G. W. F. Hegelis pradėjo filosofijos istorijos filosofiją – filosofinės praeities spekuliatyvų aiškinimą. Filosofijos raidą išdėstė kaip absoliučios dvasios savižinos procesą, sukūrė filosofijos istorijos dialektinio vystymosi schemą, atskiras filosofines sistemas laikė ne teisingomis ar klaidingomis, o istoriškai būtinomis. 19 amžiaus viduryje filosofijos istoriografijoje įsivyravo empirizmas – filosofijos istorikai (E. Zelleris, K. Fischeris, R. Heimas ir kiti) nekūrė platesnių apibendrinimų, apimančių visą filosofijos praeitį, mažiau diskutavo filosofijos istorijos metodologiniais klausimais, siekė faktografinio tikslumo, gausinti istorinius aprašymus. Tai buvo susiję ir su istorizmo, pozityvizmo principų įsigalėjimu humanitariniuose moksluose. Kita vertus, šiuo laikotarpiu esant ypač dideliam istorinio pažinimo poreikiui, buvo sukurta daugiausia filosofijos istorijos veikalų.
Filosofijos istorija 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje
19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pradžioje atsisakyta abiejų kraštutinumų (spekuliatyvių schemų ir faktografijos) ir siekta kurti konceptualią, istoriniais faktais pagrįstą filosofijos istoriją, kuri leistų pasirengti filosofinių problemų savarankiškam sprendimui. W. Dilthey, remdamasis hermeneutinės filosofijos principais, teigė, kad filosofijos istorija – tai filosofinių sistemų chaotiška visuma, kiekviena jų sukurta remiantis savitu, tik atskirai epochai būdingu gyvenimo jausmu. Filosofinis tekstas esąs autoriaus vidujybės išraiška, unikalus istorinis reiškinys. Suprasti filosofinę idėją – tai paaiškinti autoriaus sumanymą. Šią koncepciją plėtojo K. Jaspersas, supratimo istorijos elementus pakeitęs filosofijos klasiko asmenybės egzistencinio išgyvenimo aspektais. Neokantininkas W. Windelbandas filosofijos raidą siejo su visuomenės kultūros raida, parodė filosofijos priklausomybę nuo religijos, meno, politikos ir kitų sričių, filosofijos istoriją dėstė jos problemų ir sąvokų aspektu. Filosofijos istoriją, kaip problemų istorijos koncepciją, tęsė N. Hartmannas, teigdamas, kad filosofijos istorija – tai filosofinių problemų sprendimų progresuojanti seka, o filosofijos vientisumą lemia jos klausimų amžinumas.
Filosofijos istorijos samprata 20–21 amžiuje
M. Heideggeris siekė praeities filosofinėse teorijose ir būties sąvokose išryškinti neapmąstytus aspektus, per jų aiškinimą fenomenologiniu būdu priartėti prie pirmapradžio būties patyrimo; savo filosofijos istorijos interpretacijos metodą vadino konstruktyvia destrukcija. 20 amžiaus viduryje didelių visuotinės filosofijos istorijos veikalų parašė B. Russellas, K. Jaspersas, W. Tatarkiewiczius. H.-G. Gadameris plėtojo filosofinės praeities, kaip tradicijos, sampratą: tradicijos aiškinimas yra praeities ir ateities dialogas, kuriantis aiškinamo dalyko naujas prasmes.
Analitinės ir postanalitinės filosofijos atstovai (W. Diederichas, I. Lakatosas, K. R. Popperis, R. Rorty ir kiti) plėtojo racionaliosios rekonstrukcijos įvairialypį metodą, kuris leidžia filosofijos istorijos teorijas suprasti remiantis šiuolaikinių teorijų terminais, rekonstruoti kurio nors laikotarpio probleminę situaciją (teorinių idėjų objektyvią padėtį), nulėmusią tiriamos teorijos atsiradimą, išreikšti teorijoje implicitiškai glūdinčias prasmes ir kita.
Rytų Europoje įsitvirtinusi marksistinė istorijos filosofija filosofijos raidą traktavo kaip nulemtą visuomenės socialinės politinės ekonominės raidos, filosofines idėjas vertino kaip klasių ir socialinių grupių interesų ir ideologijos išraišką, kaip visuomenės gamybinės praktikos poreikių ir mokslinio pažinimo raidos atspindį.
20 amžiaus antroje pusėje–21 amžiaus pradžioje greta tradicinių filosofijos istorijos koncepcijų ir metodologijų paplito postmodernistinis požiūris į filosofinius tekstus. Jo atstovai (svarbesni – G. Deleuze’as, J. Derrida, M. Foucault), iš dalies remdamiesi M. Heideggerio idėjomis, taiko filosofinių sistemų dekonstrukcijos metodą, atmeta Vakarų filosofinėje tradicijoje vyravusį logocentrizmą, parodo filosofinio mąstymo priklausomybę nuo psichologinių, ekonominių, kultūrinių aplinkybių, jo ir įvairialypės empirinės tikrovės neatitikimą.
Filosofijos istorijos tyrimai Lietuvoje
Lietuvoje sistemingi filosofijos istorijos tyrimai pradėti 20 amžiaus viduryje. Lietuvos vidurinių amžių filosofiją ir logiką pradėjo tyrinėti R. Plečkaitis, estetikos istoriją – G. Vaitkūnas, J. Mureika, socialines politines idėjas – B. Genzelis, S. Tunaitis ir kiti. 20 amžiaus antroje pusėje–21 amžiaus pradžioje daugiausia tyrinėjama įvairių laikotarpių Lietuvos filosofija (A. Sverdiolas, A. Poška, A. Vaišvila, A. Andriuškevičius, D. Jonkus, V. Valatka, D. Viliūnas ir kiti), krikščionybės filosofijos istorija (B. Kuzmickas), egzistencinės, fenomenologinės, hermeneutinės filosofijos istorija (A. Šliogeris, T. Sodeika, A. Sverdiolas), visuotinės filosofijos kai kurie laikotarpiai ir problemos (N. Kardelis, M. Oniščik, D. M. Stančienė, A. Uždavinys, D. Zabielaitė ir kiti), Rytų filosofinių idėjų raida (A. Andrijauskas, A. Beinorius, V. Korobovas, L. Poškaitė ir kiti). Taikomos istorizmo, komparatyvizmo, hermeneutikos, racionaliosios rekonstrukcijos, problemų istorijos ir kitos metodologijos. A. Šliogeris sukūrė savitą filosofijos istorijos interpretaciją, filosofinį tekstą aiškinančią nefilosofiniais veiksniais, daiktiškosios tikrovės patyrimu, R. Plečkaitis parašė rengiamos tritomės Lietuvos filosofijos istorijos pirmąjį tomą.
L: G. W. F. Hegel Filosofijos istorijos paskaitos 3 t. Vilnius 1999–2001; R. Plečkaitis Lietuvos filosofijos istorija t. 1 Viduramžiai–Renesansas–Naujieji amžiai Vilnius 2004; N. Hartmann Der philosophische Gedanke und seine Geschichte Berlin 1936; H.-G. Gadamer Wahrheit und Methode Tübingen 1960; S. Swieżawski Zagadnienie historii filozofii Warszawa 1966; K. Jaspers Weltgeschichte der Philosophie. Einleitung München 1982.