fin de siècle (pranc. šimtmečio pabaiga), 19 a. pabaigos kultūros ir meno tendencijų visuma, pasižymėjusi pasaulėžiūros ir estetinių vertybių bendrumu. Fin de siècle susiformuoti įtakos turėjo gyvenimo filosofija (H. Bergsonas, E. Cassireris, O. Spengleris), S. Freudo psichoanalizės teorija, F. Nietzsche’s antžmogio kultas. Fin de siècle dvasinė orientacija atsiskleidė estetizmo apraiškose (skelbta autonomiškos estetinės formos vertė, neigta meno priklausomybė nuo ekonominio, politinio, visuomeninio gyvenimo), menas menui koncepcijoje. To laikotarpio rašytojams, dailininkams, muzikams, aktoriams būdinga ekscentriškas gyvenimo būdas, laisvamanybė, įprastų visuomenės normų nepaisymas, misticizmo ir nusivylimo nuotaikos, nihilizmas, mirties poetizavimas. Aukštintas asmenybės individualizmas. Domėtasi egzotiškomis kultūromis, kolekcionuota Tolimųjų Rytų dirbiniai, retenybės, brangenybės. Mene vyravo simbolizmo, dekadentizmo apraiškos. Fin de siècle labiausiai atsiskleidė simbolizmo ir moderno krypčių dailininkų A. V. Beardsley, A. Böcklino, P. C. Puvis de Chavannes’o, J. Hoffmanno, G. Klimto, A. M. Muchos, E. Muncho, H. C. van de Velde’s, J. Whistlerio, poeto O. Wilde’o kūryboje.
2972