finãlinė teòrija, tikslnė teòrija, baudžiamosios teisės mokslo teorija, pagal kurią veika laikoma tikslinga žmogaus veikla. Tikslingumas grindžiamas tuo, kad žmogus, žinodamas priežastingumą, gali numatyti savo veiksmų padarinius. Veiklos tikslą laiko pagrindiniu nusikalstamo elgesio elementu, į priežastinį ryšį kreipiama mažai dėmesio. Finalinės teorijos šalininkai apie žmogaus veiksmus siūlo spręsti pagal jų tikslingumą, o ne pagal realius veiksmų rezultatus. Skiriami veiksmo įgyvendinimo 2 etapai. Pirmiausia keliami tikslai, pasirenkamos priemonės jiems įgyvendinti ir numatomi galimi šalutiniai padariniai. Antrajame etape siekiama konkrečių tikslų. Finalinės teorijos šalininkai atsisako kaltės kaip nusikaltimo sudėties požymio, teismui siūlo apie veiklos priešingumą teisei ir asmens kaltę spręsti atskirai, nesieti kaltės nagrinėjimo su nusikaltimo sudėties įrodinėjimu. Pirmenybė teikiama ne formaliam, o materialiam nusikaltimo apibrėžimui – nusikaltimu laikomas žmogaus poelgis, kurio tikslas – pažeisti visuomenėje pripažintas nuostatas arba kuris prieštarauja nustatytai tvarkai.
Finalinę teoriją 20 amžiuje suformulavo Hansas Welzelis (Vokietija); jo finalinė teorija darė įtaką Graikijos, Japonijos, Ispanijos, Italijos, Austrijos ir kitų šalių baudžiamajai teisei. Finalinės teorijos metodologinis pagrindas – vokiečių filosofo N. Hartmanno idealistinė filosofija, iš kurios buvo perimtas ir išplėtotas mokymas apie vertybes ir veiksmo koncepciją.
2238