finánsai (pranc. finance – piniginės lėšos), ekonominių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu, visuma.
Finansų rūšys
Paskirstant ir perskirstant bendrąjį vidaus produktą ir nacionalines pajamas sudaromi ir naudojami centralizuoti, tai yra bendri valstybiniai, ir decentralizuoti, tai yra visų rūšių ekonominių subjektų (valstybės įmonių, akcinių bendrovių, ūkinių bendrijų, individualių ir kitų įmonių, įstaigų, organizacijų), piniginių lėšų fondai. Finansams būdinga piniginė forma.
Šalies finansus sudaro valstybės finansai (valstybės biudžetas, vietos savivaldos institucijų biudžetai, įvairūs specialieji fondai ir kita), ekonominių subjektų (įmonių) finansai (įmonės finansai) ir privačių asmenų (namų ūkiai) finansai. Valstybės finansai apibūdina ekonominius santykius, kurie atsiranda sudarant ir naudojant bendrus valstybinius piniginių išteklių fondus, ir yra reikalingi ūkio, socialinių ir kultūrinių priemonių, valstybinio valdymo, krašto apsaugos ir kitų išlaidų finansavimui garantuoti. Ekonominių subjektų (įmonių) finansai apibūdina įmonių gamybinę komercinę veiklą, ekonominius santykius, kurie atsiranda dėl pagrindinių ir apyvartinių lėšų apytakos, produkcijos gamybos, darbų atlikimo ir paslaugų teikimo bei realizacijos, piniginių išteklių sudarymo ir naudojimo. Ekonominių subjektų lėšų fondai pirmiausia skiriami tų subjektų gamybos ir verslo poreikiams.
Šalies finansų sistema plačiąja prasme dar apima bankų ir kitų kredito institucijų, draudimo, finansų rinkų sektorius. Be konkrečios šalies finansų, yra ir tarptautiniai finansai (įvairioms tarptautinėms sąjungoms ir organizacijoms priklausantys valstybių sudaryti piniginių lėšų fondai).
Finansų funkcijos
Finansų funkcijos susijusios su valstybės atliekamomis funkcijomis; finansai yra valstybės egzistavimo bei jos funkcijų vykdymo materialinis pagrindas, priemonė sąmoningai veikti šalies ekonominius ir socialinius procesus, būdas informacijai apie šalyje vykstančius esminius procesus gauti. Kuo daugiau valstybė atlieka funkcijų, tuo daugiau lėšų reikia joms įgyvendinti.
Skiriamos finansų pagrindinės funkcijos: paskirstomoji (pirminio paskirstymo ir antrinio paskirstymo, arba perskirstomoji), reguliavimo ir kontrolės (informacinė).
Pagrindinė ir istoriškai seniausia paskirstomoji (perskirstomoji) funkcija pasireiškia, kai valstybė organizuoja bendrą visuomenės poreikį (kadangi rinkos mechanizmas negali įgyvendinti ir sureguliuoti visų poreikių; kai kurių prekių ir paslaugų pobūdis neleidžia jų tiekti per rinką arba visuomeninis jų vartojimas yra efektyvesnis), koreguoja rinkos formuojamą pajamų ir turto paskirstymą (kai to reikalauja socialinės vertybės, ideologija, tam tikrų visuomenės sluoksnių interesai), siekia palaikyti norimą užimtumo, infliacijos ar kainų lygį, socialiai priimtinus ekonominio augimo tempus. Pirminiu paskirstymu ekonominių subjektų sukurta pridėtinė vertė paskirstoma, antriniu paskirstymu (jau paskirstytų lėšų perskirstymu) valstybė sudaro biudžetinius ir nebiudžetinius fondus.
Išvestinė reguliavimo funkcija pasireiškia, kai valstybė atlieka ekonominį (taiko finansines priemones norimiems ekonominiams tikslams pasiekti), socialinį (taiko finansines priemones norimiems socialiniams tikslams pasiekti), integruotą makroekonominį (reguliuoja infliaciją, nedarbo lygį, ekonominį augimą) ar kitokį, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos (įveda mokesčius už taršą), reguliavimą.
Kontrolės (informacinė) funkcija pasireiškia, kai valstybė per finansus gauna informaciją apie daugelį visuomenėje vykstančių procesų. Kontrolė suprantama kaip sąmoningas tikrinimas (pavyzdžiui, per valstybinę mokesčių inspekciją tikrinant įmonių lėšų naudojimą ir finansinę būklę) ir kaip automatinė kontrolė (iš duomenų apie finansinių priemonių dydžius, dinamiką gaunama informacija apie įvairius procesus). Finansų kontrolės objektas yra įvairūs finansiniai ištekliai. Pagal finansų kontrolę vykdančius subjektus skiriama valstybinė finansų kontrolė (atlieka aukščiausioji šalies finansų kontrolės institucija), vidaus tvarkos kontrolė (atlieka pačių įmonių vidaus auditas, kontrolės objektas – įmonės finansinė veikla), visuomeninė, arba viešoji, kontrolė (atlieka tam tikri asmenys arba specialistų grupės, vadovaudamiesi atitinkamais įstatymais), nepriklausoma kontrolė, arba auditas (atlieka specializuotos audito įmonės). Pagal laiką finansų kontrolė gali būti išankstinė (atlieka tam tikrus finansinių išteklių fondus sudarančios institucijos, pavyzdžiui, valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, įvairios ministerijos, departamentai, savivaldybių finansų skyriai), einamoji (vykdoma ūkinės veiklos metu siekiant nustatyti nukrypimus nuo numatytų išlaidų apimčių, nustatyti jų priežastis ir kaltininkus) ir vėlesnioji (vykdoma pasibaigus tam tikram laikotarpiui siekiant nustatyti ūkinių operacijų teisėtumą, tikslingumą ir teisingumą). Pagal formas finansų kontrolė skiriama į dalinį patikrinimą (finansinės veiklos analizė, finansinės atskaitomybės sąskaitų bei kiti teminiai patikrinimai) ir reviziją.
Laiko principas
Daugelyje šalių finansai tvarkomi metiniu principu, kai kuriose šalyse veikia daugiamečių biudžetų sistema (pavyzdžiui, Urugvajuje sudaromas penkerių metų tęstinis biudžetas, Švedijoje – trejų metų tęstinis biudžetas).
Finansų administratoriai
Administruoti finansus šalies įstatymais pavedama atitinkamoms institucijoms – parlamentui, valstybės vadovui, vyriausybei, finansų ministerijai ar kitai finansus tvarkančiai institucijai (pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose – Iždui), įvairioms žemesnio rango institucijoms ir tarnyboms (pavyzdžiui, valstybės paskolų, valstybės skolos valdymo), įvairioms šakinėms žinyboms, įmonėms.
Žodžio kilmė ir raida
Žodžio finansai kilmė nėra visiškai aiški. Vieni jį kildina iš anglų kalbos žodžio fine (bauda, piniginė bausmė), kiti – iš lotynų finire (baigti), iš kurio padarytas daiktavardis finatio, financia (baigimas, pabaiga). Finatio iš pradžių reiškė bylos baigimą, teismo sprendimą, vėliau – ir teismo nustatytą baudą, dar vėliau – ne tik teismo, bet ir kiekvieną valdovo nustatytą mokėjimą. Ilgainiui (iš pradžių Prancūzijoje, vėliau ir kitur) žodžio prasmė susiaurėjo, juo pradėta vadinti tik valstybės pajamas ir išlaidas, išsiplėtus savivaldybių ūkiui – ir jų pajamas bei išlaidas.
Finansai Lietuvoje
Lietuvoje valstybės finansus administruoja Finansų ministerija. Finansų institucijų priežiūrą vykdo Lietuvos bankas, Finansų ministerija, Valstybinė mokesčių inspekcija ir Revizijų departamentas prie Finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, savivaldybių ekonomikos ir finansų (arba tik finansų) skyriai, įvairių ministerijų ir departamentų finansų padaliniai, visų rūšių įmonių finansų padaliniai prognozuoja, planuoja finansinių išteklių fondų apimtis, atlieka su šių fondų sudarymu ir naudojimu susijusį konkretų nuolatinį darbą. Pavyzdžiui, Finansų ministerija rengia valstybės biudžeto projektą, iš biudžeto skiria lėšų numatytoms programoms, biudžetinių įstaigų ir organizacijų veiklai finansuoti, dotacijas savivaldybių biudžetams. Miestų ir rajonų teritorinės mokesčių inspekcijos perveda į įvairius finansinių išteklių fondus priklausančius atskaitymus nuo įmokėtų mokesčių. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba rengia šio fondo biudžeto projektą, per savo teritorinius skyrius miestuose ir rajonuose kontroliuoja socialinio draudimo įmokų mokėjimą, gauna ir analizuoja jų apyskaitas (pavyzdžiui, ataskaitas apie apdraustus asmenis bei jų draudimo įmokas) ir kita. Visų rūšių įmonių finansų padalinių tarnybos skaičiuoja darbuotojų atlyginimą už darbą (darbo užmokestį, įvairias priemokas, premijas ir kita), perveda priklausančias mokesčių ir kitų įmokų sumas į valstybinius finansinių išteklių fondus (valstybės biudžetą, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą ir kita). Einamąją finansų kontrolę vykdo Finansų ministerija ir prie jos esančios institucijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba bei jos teritoriniai skyriai, Valstybės kontrolė ir kitos finansus administruojančios institucijos, įmonių finansų tarnybos, auditoriai.
2470