finánsų poltika, valstybės (valstybių grupės) ekonominės politikos dalis – tikslingas valstybės (valstybių grupės) finansinių išteklių naudojimas, pajamų ir išlaidų reguliavimas mokesčių politikos ir nacionalinio biudžeto priemonėmis, pinigų apyvartos valdymas, nacionalinės valiutos kurso reguliavimas, valstybinio kredito teikimas ir kita.
Finansų politika siekiama kuo geriau telkti finansinius išteklius visuomenės poreikiams tenkinti.
Finansų politika lemia šalies finansų (valstybės, ekonominių subjektų, privačių asmenų) būklę, ūkio ir socialinės plėtros lygį.
Finansų politikos svarbi sudedamoji dalis yra fiskalinė politika.
Finansų politikos įgyvendinimo svarbiausia priemonė – nacionalinis biudžetas. Tinkamas jo formavimas ir vykdymas padeda įveikti šalies ekonomikos krizinius reiškinius, mažinti infliaciją, nedarbo lygį, garantuoti socialinę paramą tam tikriems gyventojų sluoksniams, plėtoti rinkos santykius ir kita.
Finansų politika apima: finansų plėtojimo moksliškai pagrįstų koncepcijų parengimą (atliekami valstybės ūkio, gyventojų poreikių ir kiti tyrimai, atsižvelgiama į galiojančius įstatymus), finansų formavimo ir panaudojimo pagrindinių krypčių nustatymą (įvertinami įvairūs tarptautiniai veiksniai, galintys daryti įtaką šalies finansams, numatomos finansinių išteklių didinimo galimybės, įvertinami tikėtini rezultatai ir kita), finansų politikos parengtų priemonių praktinį taikymą.
Finansų strategija apibūdina finansų politikos ilgalaikį kursą, kurio laikomasi atsižvelgiant į šaliai svarbių ekonominių problemų sprendimo perspektyvą, ir numato, kaip geriau panaudoti finansinius išteklius.
Finansų taktika nurodo finansų politikos konkretaus etapo įvairių problemų sprendimus, finansinių išteklių pergrupavimo tuo laikotarpiu, finansinių santykių tobulinimo būdus.
Finansų politika įgyvendinama naudojant finansinių santykių (valstybės ir ekonominių subjektų) organizavimo įvairius metodus ir formas – vadinamąjį finansinį mechanizmą.
2470