finánsų téisė, teisės šaka, kurios normos reguliuoja finansinius teisinius santykius ir su jais susijusius kitus visuomeninius santykius.
Finansų teisės normos, sandara
Priskiriama viešosios teisės sistemai, nes reguliuoja teisinius santykius, laiduojančius viešojo intereso realizavimą. Finansų teisė apima teisės normas, reguliuojančias visuomeninius santykius, kai formuojami, paskirstomi, perskirstomi ir naudojami viešieji finansai, tai yra sudaromi valstybės ar vietos savivaldos biudžetai, administruojama mokesčiai, rinkliavos, muitai, vykdoma pinigų politika, valstybės skola ir kita.
Finansų teisę sudaro: teisės normos, institutai (biudžetinės kontrolės, rinkliavų, valstybės skolos) ir pošakiai (biudžeto teisė, mokesčių ir muitų teisė, viešoji bankų teisė, privalomojo draudimo teisė, pinigų ir valiutinė teisė).
Skirstymas, metodai
Finansų teisė sąlyginai gali būti skirstoma į bendrąją (pagal jos normas nustatomos taisyklės, kurios taikomos visiems finansų teisę reguliuojamiems visuomeniniams santykiams) ir specialiąją (normos reguliuoja tam tikras visuomeninių santykių grupes, pvz., narystės Europos Sąjungoje finansinius aspektus, biudžetinį procesą, kasos operacijų taisykles, mokestinius ginčus, valiutinę kontrolę) dalis.
Finansinio teisinio reguliavimo pagrindinis metodas – imperatyvus nurodymas, kurį finansinių teisinių santykių dalyviai, veikiantys kaip valstybės ar vietos savivaldos atstovai ir turintys tam suteiktus įgaliojimus, duoda finansinių teisinių santykių kitiems dalyviams dėl viešųjų finansų kaupimo, paskirstymo, perskirstymo ir panaudojimo. Kiti metodai (rekomendacinis, derybinis) siejami su tarptautinių finansinių institucijų aktyvia veikla, su vietinės savivaldos savarankiškumo didėjimu, demokratėjančiu mokesčių administravimu ir kita.
Principai, šaltiniai
Finansų teisės pagrindiniai principai: įstatymo viršenybės, planavimo, teisingumo, objektyvumo, viešumo, aiškumo, finansinių teisinių santykių dalyvių administracinės tarpusavio priklausomybės nebuvimo.
Finansų teisės šaltiniai yra nacionaliniai (konstitucija, įstatymai, vyriausybės nutarimai, finansų ministro įsakymai, mokesčių inspekcijos prie finansų ministerijos įsakymai, vietos savivaldos norminiai teisės aktai ir kita) ir tarptautiniai (konvencijos, pvz., konvencija dėl valstybių ir kitų valstybių fizinių ir juridinių asmenų investicinių ginčų sprendimo, dvišalės sutartys dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių slėpimo prevencijos ir kita). Finansų teisės šaltiniais gali būti ir kitų teisės šakų norminiai aktai, taikomi finansiniams teisiniams santykiams reguliuoti, pvz., administracinių teisės pažeidimų, baudžiamasis kodeksai.
Finansų teisė Lietuvoje
Lietuvoje finansų teisės aktai nėra kodifikuoti, išskyrus Muitinės kodeksą. Pagrindiniai finansų teisės šaltiniai: Biudžeto sandaros (įsigaliojo 1990, nauja redakcija 2004), Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sandaros (2001, nauja redakcija 2010), Valstybės iždo (1994, nauja redakcija 2005), Valstybės skolos (1996, nauja redakcija 2011), Investicijų (1999), Lietuvos banko (1994, nauja redakcija 2001), Mokesčių administravimo (2004) įstatymai ir Sąjungos muitinės kodeksas (2016). Lietuvos Respublikos finansų teisė yra galutinai suderinta su Europos Sąjungos teisės reikalavimais pagal šias sritis: laisvas kapitalo judėjimas, mokesčiai, ekonominė ir pinigų sąjunga, regioninė politika ir struktūrinės priemonės, finansinė kontrolė, finansinės ir biudžetinės nuostatos.
1756