finikiẽčių kalbà priklauso semitų kalboms (jai artimiausia senovės hebrajų kalba). Vartota Finikijoje (dabar Libanas) ir Viduržemio jūros pakrantėse įkurtose kolonijose, kaip rašto kalba – senovės aramėjų ir kitų semitų. Seniausi rašto paminklai iš antro tūkstantmečio prieš Kristų vidurio (dažniausia karalių antkapių įrašai), gausesni – iš 5 a. pr. Kr. ir vėlesnio laikotarpio. Skiriama ankstyvoji (iki 9 a. pr. Kr.), vidurinė (8–6 a. pr. Kr.) ir vėlyvoji (5 a. pr. Kr.–2 a.) finikiečių kalba. Ankstyvoji finikiečių kalba nedaug skyrėsi nuo senovės hebrajų kalbos. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje išnyko finikiečių kalbos faringaliniai ir laringaliniai priebalsiai, įvyko kitų fonetikos, morfologijos, sintaksės pokyčių – atsirado artikelis, išnyko daiktavardžių galūnės, supaprastėjo veiksmažodžių kamienų sistema (vidurinė ir vėlyvoji finikiečių kalba). Vėlyvąją finikiečių kalbą išstūmė aramėjų kalba. Skiriamos šiaurės ir pietų finikiečių kalbos tarmės, t. p. Kipro, pūnų (Kartaginos finikiečių) tarmės. Iš finikiečių kalbos pūnų tarmės ilgainiui susidarė pūnų kalba, po arabų užkariavimų išstumta arabų kalbos. Vartotas finikiečių raštas.
2703