finoùgrų kabos, uraliečių kalbų šeimos šaka. Anksčiau finougrų kalbos (vadintos ir ugrų‑suomių, ugrų‑finų kalbomis) buvo laikomos atskira kalbų šeima. Priklauso finų kalbos (Baltijos, Volgos, Permės), samių kalbos ir ugrų kalbos. Samių kalba vartojama ilgame siaurame ruože nuo Skandinavijos iki Kolos pusiasalio ir Šiaurės bei Norvegijos jūrų salose, ji nuo geografiškai artimiausių Baltijos finų kalbų labai skiriasi. Ugrų kalboms priklauso vengrų kalba ir nuo jos geografiškai nutolusios Vakarų Sibire vartojamos Obės ugrų kalbos – chantų (ostiakų) ir mansių (vogulų). Skirtumai tarp finų, samių ir ugrų kalbų atsirado dėl labai seniai nutrūkusių šias kalbas vartojančių genčių kontaktų, kai jos migravo iš protėvynės ir įsikūrė dabartiniuose geografiškai dažniausiai nesusisiekiančiuose plotuose. Finougrų kalbos yra agliutinacinės. Neturi giminės kategorijos. Vartojami polinksniai (suomių puun alla, vengrų fa alatt ‘po medžiu’), posesyvinės priesagos (suomių poikani, vengrų fiam ‘mano sūnus’). Turi išplėtotą linksniavimo sistemą (6–18 linksnių). Kai kuriose finougrų kalbose (samių, Obės ugrų) išlikusi dviskaita, vyrauja priesagų dariniai ir dūriniai. Daugumai finougrų kalbų (išskyrus Baltijos finų) būdinga žodžių tvarka subjektas–objektas–predikatas, pažyminys nederinamas linksniu (vengrų új ház ‘naujas namas’ – új házban ‘naujame name’).
330