Fiodor Šaliapin
Šaliapin Fiodor (rus. Фёдор Шаляпин, Fiodoras Šaliãpinas) 1873 02 13Kazanė 1938 04 12Paryžius (1984 10 29 perlaidotas Maskvos Novodevičės kapinėse), rusų dainininkas (bosas). Vienas žymiausių 20 a. dainininkų. 1910 jam suteiktas Jo Didenybės imperatoriaus solisto garbės vardas. Nuo 9 m. giedojo cerkvių choruose, nuo 12 m. kaip statistas dalyvavo Kazanėje gastroliuojančių operos trupių spektakliuose. Nuo 1891 gastroliavo su įvairiomis trupėmis Rusijos imperijos miestuose. 1892–93 Tbilisyje dainavimo mokė D. Ustinovas. 1893 debiutavo Tbilisio valstybiniame teatre, 1895 – Marijos teatre Sankt Peterburge. 1896–99 Maskvos privačios rusų operos, 1899–1914 dar ir Maskvos Didžiojo teatro bei Marijos teatro solistas. Nuo 1901 nuolat gastroliavo žymiausiuose pasaulio teatruose, koncertų salėse. Dalyvavo S. Diagilevo surengtuose Istoriniuose rusų koncertuose (1907), Rusų sezonuose (1908–14) Paryžiuje, Londone (1912–14).
1914–18 Petrogrado Imperatoriškojo teatro, Liaudies namų operos ir Zimino operos teatro Maskvoje solistas. 1918–19 Marijos teatro meno vadovas. I pasaulinio karo metais ir vėliau surengė daug labdaros koncertų ir spektaklių. 1918 10 19 pirmasis gavo Sovietų Rusijos liaudies artisto garbės vardą (1927 SSRS valdžia šį vardą atėmė; 1958, po mirties, grąžino). F. Šaliapinas po 1922 pavasario gastrolių liko gyventi užsienyje. 1933 su Rusų operos trupe laimėjo Tarptautinį operos meno konkursą Londone. Dainavo iki 1937. Sukūrė apie 70 vaidmenų.
F. Šaliapino kamerinės ir vokalinės simfoninės muzikos repertuare apie 400 pasaulio profesionaliosios ir liaudies muzikos kūrinių; daugiausia koncertavo su dirigentais ir pianistais S. Rachmaninovu ir A. Ziloti.
1895, 1910, 1937 koncertavo Vilniuje, 1934 Kaune ir Klaipėdoje. 1934 Valstybės teatre Kaune dainavo Mefistofelio (Ch. Gounod Faustas) ir Boriso Godunovo partijas. Su F. Šaliapinu Maskvos ir Sankt Peterburgo, Europos, Amerikos teatrų spektakliuose dainavo J. Babravičius, K. Petrauskas.
Buvo geras piešėjas, tapytojas, skulptorius; sukūrė portretų, autoportretų. Parašė autobiografines knygas Mano gyvenimas (Stranicy iz moej žizni 1926, lietuvių kalba 1938), Kaukė ir siela (Maska i duša 1932, lietuvių kalba 2000).
Kūryba
F. Šaliapino balsas – aukštas dainingas bosas (basso cantante) – ypatingai lankstus, labai plačios dinamikos, tembrinių moduliacijų skalės ir diapazono. Garsėjo istoriškai, psichologiškai ir estetiškai įtaigia, raiškia ir savita vokalo, vaidybos, kūno plastikos, sceninio kostiumo, grimo stilistine visuma.
Sukūrė Ivano Rūsčiojo vaidmenį filme operoje Caras Ivanas Vasiljevičius Rūstusis (1915, režisierius A. Ivanovas‑Gajus), Don Kichoto to paties pavadinimo filme (1933, režisierius G. W. Pabstas). Kaip režisierius pastatė operas J. É. F. Massenet Don Kichotas (1910), M. Musorgskio Chovanščina (1911), G. Verdi Don Karlas (1917).
1
Apdovanojimai
Gedimino 1 laipsnio ordinas (1934).
Atminimo įamžinimas
1984 Lietuvos kino studijoje sukurti filmai Buvome greta, Ir vėl drauge (abiejų režisierius R. Šilinis) apie F. Šaliapino ir K. Petrausko kūrybinį bendradarbiavimą. 1997 Vilniuje įkurtas K. Petrausko ir F. Šaliapino kultūros ir draugystės paramos fondas.
L: L. Nikulinas Fiodoras Šaliapinas Vilnius 1957; J. Gorny F. Chaliapine Paris 1970; Fjodor Ivanovič Šaljapin 3 t. Moskva 1976–79; A. Agafonova Fjodor Šaljapin i Litva Vilnius 2001.
1352