Tiutčev Fiodor (rus. Фёдор Тютчев, Fiodoras Tiùtčevas) 1803 12 05Ovstug (Briansko sr.) 1873 07 27Carskoje Selo (palaidotas Sankt Peterburge), rusų poetas, diplomatas. Kilęs iš senos bajorų giminės. Peterburgo mokslų akademijos narys korespondentas (1857).
Biografijos faktai
1821 baigė Maskvos universitetą (filologiją). 1822–37 dirbo diplomatu Miunchene (čia domėjosi F. W. J. Schellingo natūrfilosofija, susidraugavo su H. Heine), 1837–39 – Turine. Nuo 1848 dirbo Užsienio cenzūros komitete (nuo 1858 pirmininkas), buvo konsevatyvių, panslavistinių pažiūrų.
Kūryba
Parašė publicistinių politinių straipsnių (Rusija ir Vokietija / Rossija i Germanija 1844, Rusija ir revoliucija / Rossija i revoljucija 1849, Katalikybė ir Romos klausimas / Papstvo i rimskij vopros 1850), kuriuose numatė, kad ateityje tarp Rusijos ir Vakarų valstybių kils susirėmimų ir po jų gims visų slaviškų tautų imperija. F. Tiutčevo poezijai (rinkiniai pavadinimu Eilėraščiai / Stichotvorenija 1854, 1868) būdinga filosofijos problematika, žmogaus ir kosmoso sąsajos, žmogaus būties trapumo jutimas, gilinimasis į sudėtingą žmogaus sielos pasaulį, gamtos ir meilės motyvai. Ankstyvojoje poezijoje vyrauja romantizmo, vėlyvojoje – realizmo bruožai. Daugeliui eilėraščių kompozitoriai (S. Rachmaninovas ir kiti) sukūrė muziką. Kūryboje žymu ir simbolikos elementai, todėl savo mokytoju F. Tiutčevą vadino pirmieji rusų simbolistai (V. Briusovas, A. Belas). Daug įtakos F. Tiutčevo lyrika turėjo V. Mykolaičiui‑Putinui.
F. I. Tiutčevo portretas (dailininkas S. Aleksandrovskis, aliejus, 1876, Tretjakovo galerija Maskvoje)
R: Lyrika Vilnius 1982; Lirika 2 t. Moskva 1965. L: L. Ozerov Poėzija Tjutčeva Moskva 1975.