fisharmonija (20 a. pirma pusė, meistras P. Martinkus; Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus)
fisharmònija (vok. Physharmonika < gr. physa – dumplės + harmonia – darna), muzikos instrumentas – liežuvėlinis dumplinis idiofonas su laisvais (šokčiojančiais) liežuvėliais, be vamzdinių rezonatorių. Priklauso armonikų šeimai. Garso šaltinis – laisvi metaliniai liežuvėliai, kuriuos virpina oro srovė, leidžiama į juos tam tikrais kanalais. Oras pučiamas kojinėmis dumplėmis (muzikantas mina du didelius pedalus). Fisharmonija turi fortepijono tipo klaviatūrą, padalytą į kairiąją (C1–e1) ir dešiniąją (f1–c4) pusę. Kiekviena pusė turi savo balso lentelių kompleksą ir 2–30 registrų. Dabartinio pavidalo fisharmoniją 1840 Paryžiuje sukonstravo A. F. Debainas. Ja pritariama dainininkui, chorui, griežiama solo, su styginiais instrumentais. Užsienyje pagamintos fisharmonijos Lietuvoje paplito 19 a. viduryje, buvo naudojamos bažnyčiose, mokyklose, namuose muzikuoti. Pasitaiko ir vietinių meistrų darbo fisharmonijų. Apie 500 fisharmonijų padirbo M. Masalskis.
1860