fiskãlinė poltika (lot. fiscalis – iždinis), ždo poltika, valstybės ekonominės politikos dalis, apimanti valstybės finansų naudojimą siekiant sušvelninti arba panaikinti bendrojo nacionalinio produkto arba bendrojo vidaus produkto svyravimus, reguliuojant visuminę paklausą. Fiskalinę politiką pagrindė J. M. Keynesas teorijose apie valstybės biudžeto ir valstybės investicijų reikšmę švelninant konjunktūrinius svyravimus. Fiskalinės politikos vykdymas siejamas su valstybės biudžeto formavimu ir naudojimu bei mokesčių politika. Pagal taikomų priemonių (pvz., mokesčių, valstybės išlaidų) kitimo pobūdį skiriama diskretinė ir nediskretinė fiskalinė politika. Diskretinė fiskalinė politika – šalies vyriausybės sąmoningai ir tikslingai vykdomas mokesčių ir valstybės išlaidų reguliavimas siekiant paveikti realią nacionalinės gamybos apimtį, užimtumo lygį, ekonominį augimą, kontroliuoti infliaciją. Diskretinės fiskalinės politikos pobūdžiui įtakos turi ekonominio ciklo fazė – priklausomai nuo jos fiskalinė politika gali būti stabdomoji arba skatinamoji. Ekonomikai patiriant nuosmukį (šalyje aukštas nedarbo lygis) reikia didinti visuminę paklausą, kad pusiausvyros bendrasis nacionalinis produktas padidėtų ir pasiektų potencialiai galimą. Vyriausybė įgyvendina skatinamąją diskretinę fiskalinę politiką: didinamos valstybės išlaidos (valstybės investicijos į įvairių objektų statybą, išlaidos socialinėms, kultūrinėms reikmėms, mokslo finansavimas, dotacijos, karinės išlaidos, valstybinis vartojimas ir kita), mažinami mokesčiai (arba didinamos transferinės išmokos – pensijos, nedarbo ir kitos socialinės pašalpos) arba derinamos abi šios priemonės. Dėl tokios fiskalinės politikos didėja valstybės biudžeto deficitas (jis gali būti dengiamas vyriausybei skolinantis iš gyventojų arba didinant pinigų kiekį apyvartoje), bet stabdomas gamybos smukimas. Ekonomikai kylant (žemas nedarbo lygis, bet sparčiai didėja infliacija, kurią sukelia perteklinė paklausa) vyriausybė įgyvendina stabdomąją diskretinę fiskalinę politiką: mažinamos valstybės išlaidos, didinami mokesčiai (arba mažinamos transferinės išmokos) arba šios priemonės taikomos kartu. Tai mažina visuminę paklausą. Tokia fiskalinė politika pritraukia išteklių į biudžetą, atsiranda biudžeto perteklius. Antiinfliacinis poveikis priklauso nuo sukauptų perteklinių lėšų naudojimo, pvz., jas naudojant mažinama valstybės skola (vyriausybė iš gyventojų išperka vertybinius popierius), jų laikinai nenaudojant ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Nediskretinė fiskalinė politika – savaime veikiančios (vyriausybei nesiimant jokių veiksmų) biudžeto politikos priemonės, kurios automatiškai reaguoja į neigiamus ekonomikos būklės pokyčius, padidina visuminę paklausą, kai ekonomika patiria nuosmukį, ir pristabdo visuminės paklausos didėjimą, kai ekonomika kyla. Pagrindiniai savaiminiai stabilizatoriai (automatiniai stabilizatoriai) yra mokesčiai (asmeninis pajamų, įmonių pelno, pridėtinės vertės ir kiti) ir transferinės išmokos. Ekonomikai kylant bendrasis nacionalinis (vidaus) produktas didėja, tuomet automatiškai didėja ir į valstybės biudžetą surenkamų mokesčių apimtis, išmokama mažiau transferinių išmokų. Tai mažina vartotojų pajamas ir pristabdo visuminės paklausos didėjimą. Biudžeto deficitas mažėja, susidaro biudžeto perteklius. Kai ekonomika patiria nuosmukį, mokesčių įplaukos automatiškai mažėja, tai savo ruožtu pristabdo visuminės paklausos mažėjimą ir sušvelnina nuosmukį. Biudžeto perteklius mažėja, susidaro biudžeto deficitas. Nesubalansuotas biudžetas yra pateisinamas, jei vyriausybė vykdo atitinkamą fiskalinę politiką.
Taikant fiskalinės politikos priemones susiduriama su laiko bei politinėmis problemomis. Laiko reikia šalies ekonomikos būklei įvertinti (pvz., prireikia bent kelių mėnesių ekonominiam nuosmukiui ar infliacijai konstatuoti), būtiniems ekonominiams sprendimams priimti (vyriausybės siūlomoms priemonėms turi pritarti įstatymų leidžiamoji valdžia, per tą laiką šalies ekonomikos būklė gali iš esmės pasikeisti ir siūlomos priemonės nebetiks), taikomų priemonių poveikiui pasireikšti (pvz., vyriausybės išlaidų didinimas statant tam tikrus objektus neduos reikiamo efekto, jei ekonomikos nuosmukio fazė truks neilgai). Siekdama politinių tikslų vyriausybė gali aukoti ekonominį stabilumą (pvz., dėl pergalės kare vyriausybė didina išlaidas, nors tai sukelia infliaciją). Politikai (ypač norėdami būti perrinkti) dažniau linkę taikyti tarp rinkėjų populiarias skatinamąsias fiskalinės politikos priemones (valstybės išlaidų didinimą, mokesčių mažinimą), bet nesiryžta taikyti ekonominį augimą stabdančių fiskalinės politikos priemonių, nors to reikalauja šalies ekonominė būklė. Siekiant efektyvesnio fiskalinės politikos priemonių poveikio siūloma didinti fiskalinės politikos lankstumą, kartu taikyti pinigų politikos ir fiskalinės politikos priemones.
1497