fitopatològija (fito… + patologija), augalų ligų mokslas, tiriantis augalų susirgimo priežastis, procesus, rengiantis profilaktines ir apsaugos nuo augalų ligų priemones. Skiriama bendroji ir specialioji. Bendroji fitopatologija nagrinėja augalų ligų atsiradimo priežastis, raidos ir plitimo dėsnius, ligų sukeliamus augalų pažeidimus, augalų imunitetą, karantiną, rengia ligų prognozes; ji t. p. apima fitopatologijos istoriją, augalų apsaugos priemones ir kovos su jomis metodus. Specialioji fitopatologija nagrinėja tam tikros augalų rūšies ligas, jų plitimą, rengia gydomąsias, profilaktikos ir organizacines priemones. Prie specialiosios fitopatologijos priskiriama dekoratyvinių augalų, žemės ūkio, miškų ūkio fitopatologija. Fitopatologija remiasi bendrosios biologijos, mikrobiologijos, mikologijos, virusologijos, meteorologijos, genetikos, biochemijos, augalų anatomijos ir fiziologijos, imunologijos, ekologijos, agronomijos, dendrologijos duomenimis. Augalų ligų tyrimams naudoja vizualinio įvertinimo, optinės, fluorescencinės, liuminescencinės ir elektroninės mikroskopijos, serologinį, patogenų izoliavimo, papildomo augalų užkrėtimo, molekulinės biologijos metodus.
Pirmųjų žinių apie augalų ligas randama 4–3 a. pr. Kr. rašytiniuose šaltiniuose. Graikų filosofas Aristotelis ir jo mokinys Teofrastas aprašė javų rūdis ir jų plitimą. 18 a. Prancūzijoje buvo bandoma augalų ligas klasifikuoti. Fitopatologijos pradininkas buvo A. H. de Bary (Vokietija). Jis 19 a. antroje pusėje savo veikaluose pirmasis aprašė grybų morfologiją, fiziologiją. Fitopatologija visame pasaulyje sparčiai plėtota 20 amžiuje.
Lietuvoje
Lietuvoje duomenų apie ligotų augalų stebėjimus 1897 paskelbė E. Jančevskis. Iki II pasaulinio karo augalų ligos buvo tyrinėjamos Baisogalos bandymų stotyje, Kauno botanikos sode, Dotnuvos augalų apsaugos stotyje, Vilniaus universitete. Pirmuosius svarbesnius fitopatologinius tyrimus atliko V. Vilkaitis, K. Brundza, A. Minkevičius. Po II pasaulinio karo fitopatologiniai tyrimai buvo atliekami augalų apsaugos stotyse, Žemdirbystės institute (1947–56 – Lietuvos valstybinė selekcijos stotis), Miškų ūkio institute, Botanikos institute, Vilniaus universitete, Lietuvos žemės ūkio akademijoje. 21 a. pradžioje jie plėtojami Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Žemdirbystės, Sodininkystės ir daržininkystės, Miškininkystės institutuose, Gamtos tyrimų centro Botanikos institute, Vilniaus universitete, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje. Sukaupta žinių apie lauko, sodo, daržo, miško ir dekoratyvinių augalų grybines, bakterines, virusines ir neinfekcines ligas, jų sukėlėjus, paplitimą, kontrolės metodus ir priemones, išleista monografijų, vadovų. Žymesni fitopatologai: J. Galvydis, M. Ignatavičiūtė, M. Navalinskienė, A. Rašinskienė, S. Stanevičienė, J. Staniulis, M. Strukčinskas, O. Špokauskienė, A. Vasiliauskas, R. Vasiliauskas, Z. Vinickas, R. Žuklienė, L. Žuklys.
136