fzika (gr. physikē < physis – gamta), mokslas, tiriantis bendrąsias materijos (medžiagos ir lauko) savybes, struktūrą ir judėjimą, sąveikas, keičiančias judėjimo pobūdį, t. p. energijos rūšis ir jos virsmus.
Fizikos tyrimo objektai
Fizika vartoja griežtai apibrėžtas sąvokas, taiko tikslius matavimo būdus, matematinius metodus rezultatams apibendrinti ir formuluoti. Skirstoma į šakas. Klasikinės fizikos šakos, sukurtos iki 19 a. pabaigos, nagrinėja skirtingas reiškinių rūšis: klasikinė mechanika – mechaninį judėjimą, optika – šviesos reiškinius, elektromagnetizmas – elektrinius ir magnetinius, termodinamika – šiluminius reiškinius. Pagal tai skiriamos ir kai kurios 20 a. pradžioje atsiradusios fizikos šakos: kvantinė mechanika, specialioji ir bendroji reliatyvumo teorijos. Statistinę fiziką apibrėžia ne tiek nagrinėjami reiškiniai, kiek jos taikomi metodai. Šiuolaikinei fizikai būdingi įvairiapusiški objektų tyrimai, todėl daugelis 20 a. fizikos šakų skirstomos pagal tiriamuosius objektus: atomų ir molekulių fizika, atomo fizika, branduolio fizika, elementariųjų dalelių fizika, kietojo kūno fizika, plazmos fizika, netvarkiųjų sistemų fizika ir kitos, arba pagal būdingąsias sąlygas, pvz., žemųjų temperatūrų fizika, didelių slėgių fizika ir kitos. Kiekviena šaka savo ruožtu skirstoma į siauresnes šakas, pvz., mechanika – į materialiojo taško, kietojo kūno mechaniką, hidrodinamiką ir akustiką. Fizikos šakas sieja objektų panašumas, taikomi tyrimo metodai ir kita. Pvz., optika yra savita elektromagnetizmo dalis, tirianti optinio diapazono elektromagnetines bangas, termodinamikoje plačiai taikomi statistinės fizikos metodai. Įvairias fizikos sritis sieja ir jose galiojantys bendri tvermės dėsniai. Pagal taikomus metodus fizika skirstoma į eksperimentinę ir teorinę. Eksperimentinė fizika grindžiama bandymais naujiems mokslo faktams gauti, teoriškai numatytiems dėsniams tikrinti. Teorinė fizika taiko matematinius metodus, formuluoja bendruosius dėsnius, numato naujus reiškinius. Tyrimų tikslo požiūriu fizika skirstoma į fundamentinę, kurios pagrindinis tikslas yra pažinimas, ir taikomąją, siekiančią panaudoti fizikos žinias technikoje ir kitose srityse. Fiziką, kaip ir kitus gamtos mokslus, sudaro mokslo faktai, hipotezės, modeliai, dėsniai, principai (bendriausieji dėsniai), metodai. Bendrąjį fizikos tyrimų metodą išplėtojo G. Galilei, po to tikslino ir pildė R. Descartes’as, I. Newtonas ir kiti. Suformulavus uždavinį atliekamas eksperimentas nagrinėjamojo reiškinio esminėms savybėms tirti. Išnagrinėjus gautus mokslo faktus ir pasitelkus intuiciją iškeliama hipotezė. Ji formuluojama matematiškai, gaunamos naujos išvados, kurios tikrinamos eksperimentiškai. Jeigu jos pasitvirtina, hipotezė virsta teorija, jeigu ne – kartojami visi arba tik kai kurie tyrimo tarpsniai. Teorija toliau tikslinama ir tikrinama, nustatomos jos galiojimo ribos. Šiuolaikinėje fizikoje taikomas ir indukcijos (nuo atskirų faktų einama prie bendresnių), ir dedukcijos (taikant bendruosius principus gaunamos hipotezių ir teorijų išvados) metodas. Išplėtoti įvairūs eksperimentiniai fizikos metodai įgalina sudaryti tokias reiškinio stebėjimo sąlygas, kurioms esant galima geriausiai ištirti esmines reiškinio savybes, išvengti arba gerokai sumažinti pašalinį poveikį, atlikti labai tikslius matavimus. Tuo tikslu kuriami ir naudojami sudėtingi, dažnai unikalūs, prietaisai. Sudėtingus šiuolaikinius eksperimentus rengia ir atlieka didelės fizikų, inžinierių ir technikų grupės; eksperimento eigą kontroliuoja ir rezultatus užrašo automatizuotos ir kompiuterizuotos sistemos. Būtina eksperimento sąlyga – paklaidų įvertinimas ir statistinė analizė. Teoriškai nagrinėjant reiškinį ar objektą jis dažniausiai idealizuojamas: išskiriamos jo esminės ir atmetamos ne tokios svarbios savybės. Idealizuotųjų objektų pavyzdžiai – materialusis taškas, idealiosios dujos, juodasis kūnas, idealizuotųjų reiškinių – laisvasis kritimas, judėjimas iš inercijos ir kita. Paprastai bendrieji dėsniai galioja tik idealizuotuoju atveju. Teorinė fizika taiko beveik visų matematikos sričių metodus, prie kurių plėtojimo yra nemažai prisidėję ir fizikai.
Fizika, tirianti paprasčiausius negyvosios ir gyvosios gamtos objektus, sudaro kitų gamtos mokslų teorinį pagrindą. Fizikos svarbą rodo tų mokslo šakų pavadinimai: astrofizika, biofizika, geofizika ir kiti. Įvairiose srityse plačiai naudojami fizikos sukurti prietaisai, metodai ir atrastieji dėsniai. Fizikos atradimai ir sukurti prietaisai įvairioms elektromagnetinėms bangoms tirti 20 a. sukėlė astronomijos revoliuciją. Kvantinė atomų ir molekulių teorija sudaro teorinį chemijos pagrindą. Fizika yra daugelio šiuolaikinių technologijų pagrindas, jos atradimai lėmė naujų technikos šakų – elektrotechnikos, radiotechnikos, mikroelektronikos – sukūrimą. Fizikos patyrimas skverbiantis į tiesiogiai nesuvokiamas sritis su jų neįprastais dėsningumais teikia daug idėjų filosofijai.
Senosios fizikos (6 a. pr. Kr.–16 a. pabaiga) istorija
Fizika, kaip gamtos filosofija, nagrinėjanti bendriausius gamtos dėsningumus, atsirado senovės Graikijoje, kai mokslo žinios atsiskyrė nuo religijos ir magijos. Graikų mąstytojai gamtos reiškinių įvairovėje bandė įžvelgti pirminį pradą (vanduo, ugnis ir kita). Leukipas ir jo mokinys Demokritas iškėlė pirmąją fizikos hipotezę: viskas sudaryta iš mažiausių nedalomų dalelių – atomų, judančių begalinėje tuštumoje. Remdamasis graikų gamtos filosofijos laimėjimais Aristotelis 4 a. pr. Kr. sukūrė mokslo sistemą, grindžiamą stebėjimais ir filosofinėmis idėjomis. Jis sukūrė pirmąjį mokymą apie judėjimą, suformulavo apytikslius jo dėsnius. Fizika 3 a. pr. Kr. atsiskyrė nuo filosofijos ir suartėjo su matematika. Tai lėmė žymiausieji Aleksandrijos mokyklos atstovų darbai: Archimedo statikos pagrindai, Euklido geometrinės optikos pagrindai, Ktesibijaus Aleksandriečio, Herono Aleksandriečio sukurti mechanizmai, varomi suslėgtu oru arba garais. Didžiausią poveikį viduriniųjų amžių Europos mokslui, kuris perėmė kai kuriuos senovės Graikijos mokslininkų veikalus iš arabų vertimų, turėjo Aristotelio mokymas. Suderintas su katalikų teologija jis tapo oficialiu mokslu, kurio nebuvo galima kritikuoti ir kūrybiškai plėtoti; ilgainiui fizika virto knyginiu, scholastiniu mokslu. 14–15 a. Vakarų Europoje prasidėjo kultūros atgimimas, bet mokslo atgimimas prasidėjo vėliau. Leonardo da Vinci išradimai, keliamosios jėgos ir trinties tyrimai, S. Stevino statikos darbai liko beveik nežinomi. W. Gilbertas pirmasis pradėjo nuoseklius elektros ir magnetizmo tyrimus.
Klasikinės fizikos (17 a. pradžia–19 a. pabaiga) istorija
G. Galilei 17 a. pradžioje pratęsė Aleksandrijos mokyklos tradiciją atlikdamas konkrečius sistemingus tyrimus ir taikydamas matematikos metodus. G. Galilei aprašė idealizuoto judėjimo įvairius atvejus, išrado termoskopą (termometro prototipą) ir žiūroną. Juo atlikti astronominiai atradimai lėmė M. Koperniko heliocentrinės pasaulio sistemos pripažinimą, be to, ir optikos plėtrą. G. Galilei darbais prasidėjo sparti fizikos raida. 17 a. pirmoje pusėje R. Descartes’as sukūrė bendrą mokslo sistemą, kurioje greta konkrečių fizikos atradimų (pvz., šviesos lūžio dėsnio) buvo daug abstrakčių aiškinimų. Jo sistema jau neigė scholastinį mokslą. Plėtoti eksperimentinės fizikos metodai. Oro siurblio, termometro, elektros mašinos išradimas įgalino pradėti tikslesnius dujų, šilumos, elektros tyrimus.
R. Boyle’is šilumos ir chemijos reiškiniams aiškinti ėmė taikyti atomų hipotezę. Ch. Huygensas aprašė sukamąjį judėjimą, jis ir R. Hooke’as plėtojo banginę šviesos teoriją. Naujojo mokslo šalininkai ėmė vienytis į mokslų akademijas, pradėta spausdinti pirmuosius mokslo žurnalus (1665). Šio tarpsnio fizikos laimėjimus apibendrino I. Newtonas savo veikale Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai (1686–87), kuriame buvo pateikti klasikinės mechanikos pagrindai, t. p. išplėtoti fizikos metodai, apibrėžti jos tikslai. Be to, I. Newtonas išplėtojo korpuskulinę (dalelinę) šviesos teoriją, eksperimentiškai paaiškino šviesos dispersiją. 18 a. L. Euleris, D. Bernoulli, J. L. de Lagrange’as ir kiti išplėtojo matematinius mechanikos metodus, sukūrė ne tik materialiojo taško, bet ir kietojo kūno bei skysčių mechaniką, svyravimų teoriją. Garo mašinų išradimas ir jų tobulinimo poreikis skatino šilumos tyrimus.
I. Newtonas veikalo Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai pirmasis puslapis (1686)
Atrasta slaptoji šiluma (1762; Josephas Blackas, Didžioji Britanija), atskirtos šilumos ir temperatūros sąvokos, iškelta absoliutaus nulio idėja (1702; Guillaumeʼas Amontons’as, Prancūzija), sukonstruota tikslių temperatūros ir šilumos matavimo prietaisų. 18 a. dar vyravo šiluminio skysčio – kaloriko – modelis, tik amžiaus pabaigoje buvo gauti įrodymai, pagrindžiantys kinetinės šilumos teorijos teiginius. Patobulinus elektros mašiną ir išradus kondensatorių – Leideno stiklinę (1745) – prasidėjo spartūs elektros tyrimai. B. Franklinas pasiūlė pirmąją elektros teoriją (1750), suformulavo elektros krūvio tvermės dėsnį. Ch. A. de Coulomb’as atrado elektros krūvių sąveikos dėsnį. Nuo 19 a. prasidėjo sparti šviesos banginės teorijos plėtra. Th. Youngas atrado bangų interferenciją, nustatė šviesos bangų ilgį. A. J. Fresnelis išplėtojo matematinę šviesos teoriją, paaiškino poliarizacijos reiškinius. Daryta daug bandymų hipotetiniam eteriui aptikti. 19 a. suformuluota viena svarbiausių fizikos sąvokų – energija, atrastas jos tvermės dėsnis (J. P. Joule’is, H. L. F. von Helmholtzas ir kiti), kuris susiejo įvairius fizinius procesus. Apibendrintas atsižvelgus į atliktą darbą ir šilumos pokytį šis dėsnis tapo termodinamikos – bendro mokslo apie šilumos reiškinius – pirmuoju principu. Pagrindiniai termodinamikos kūrėjai – R. J. E. Clausius, W. Thomsonas ir J. W. Gibbsas. Remiantis atomų egzistavimu ir kinetine šilumos teorija buvo išplėtota statistinė dujų teorija, kuri vėliau išsirutuliojo į statistinę fiziką. Pagrindinė 19 a. fizikos kryptis – elektros ir magnetizmo tyrimai. Juos paskatino elektros srovės šaltinio – Voltos stulpo – išradimas (1799). Šios fizikos srities sparčią plėtrą lėmė sistemingi tyrimai, atlikti A.‑M. Ampère’o (sukurti elektrodinamikos pagrindai) ir M. Faraday (atrasta elektromagnetinė indukcija, paramagnetizmas ir diamagnetizmas, iškelta lauko idėja). J. C. Maxwellas sudarė bendrąsias elektromagnetinio lauko lygtis – elektromagnetizmo teorijos pagrindą, numatė elektromagnetinių bangų egzistavimą (jas 1888 eksperimentiškai atrado H. R. Hertzas) ir atskleidė šviesos bangų prigimtį. Šie fizikos atradimai buvo plačiai pritaikyti pramonėje ir ryšiuose.
Šiuolaikinės fizikos (20 a.–21 a. pradžia) istorija
Rentgeno spindulių, radioaktyvumo (A. H. Becquerelis) ir elektrono (J. J. Thomsonas) atradimai 19 a. pabaigoje sudarė galimybes pažinti mikropasaulį. Pirmuosius žingsnius žengė klasikinės fizikos atstovai M. Planckas (kvanto sąvoka, 1900), H. A. Lorentzas (erdvės ir laiko naujos transformacijos), J. H. Poincaré (bendrasis reliatyvumo principas). Šiuolaikinę fiziką išplėtojo kitos kartos mokslininkai – A. Einsteinas, E. Rutherfordas, N. Bohras ir kiti. Buvo sukurta reliatyvumo teorija – specialioji (A. Einsteinas, 1905, H. Minkowski, 1907–08) ir bendroji (A. Einsteinas, 1916). Jos ne tik nusakė kūno judėjimą greičiais, artimais šviesos greičiui, ir kūnų trauką atsižvelgiant į jos baigtinį sklidimo greitį, bet ir atskleidė naujas esmines laiko, erdvės, masės bei energijos savybes ir jų tarpusavio ryšius. A. Einsteinas iškėlė šviesos kvanto – fotono – idėją ir paaiškino fotoefekto dėsningumus (1905). N. Bohras suformulavo atomo elektronų judėjimo taisykles (1913), o L. V. de Broglie iškėlė hipotezę, kad visoms mikrodalelėms būdingos banginės savybės (1923). 1924–28 buvo sukurta kvantinė mechanika: W. K. Heisenbergas atskleidė neapibrėžtumo principą ir 1925 sukūrė matricinę mechaniką, E. Schrödingeris atrado jo vardu vadinamą nereliatyvistinės banginės funkcijos lygtį (1926), o P. A. M. Diracas – reliatyvistinės funkcijos lygtį (1928), M. Bornas pasiūlė tikimybinę banginės funkcijos interpretaciją (1926). Radioaktyvumo tyrimai, atlikti M. Curie ir P. Curie (radioaktyviųjų elementų skilimo spartos nepriklausomumas nuo fizikinių ir cheminių sąlygų, radžio atradimas), E. Rutherfordo (atomo branduolio atradimas ir planetinis atomo modelis, pirmoji dirbtinai sukelta branduolinė reakcija ir protono atradimas) ir J. Chadwicko (neutrono atradimas, 1932) darbai lėmė branduolio fizikos, kaip atskiros fizikos šakos, sukūrimą. Branduolio stabilumas paaiškintas stipriąja (W. K. Heisenbergas, Dmitrijus Ivanenko (SSRS), 1932), o beta skilimas – silpnąja (E. Fermi, 1933) sąveika. O. Hahnas ir Fritzas Strassmannas (Vokietija) atrado urano branduolio dalijimosi reakciją (1938), kuri įgalino sukurti branduolinį reaktorių (E. Fermi, 1942) ir atominę bombą (1945). H. A. Bethe ir kiti 1938–39 nustatė žvaigždėse vykstančių termobranduolinių reakcijų ciklus, o 1952 Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo įvykdytas pirmasis termobranduolinės bombos sprogdinimas. Po 1940 sukurto pirmojo transuraninio elemento įvairiais būdais buvo gauti kiti elementai (elementų sintezė). Atradus pozitroną ir mezonus susikūrė elementariųjų dalelių fizika. Kosminiuose spinduliuose, vėliau – vis didesnės energijos greitintuvais buvo aptikta įvairių elementariųjų dalelių ir jų antidalelių. Iškelta fundamentinių dalelių – kvarkų – idėja (M. Gellis‑Mannas ir Georgeʼas Zweigas (Jungtinės Amerikos Valstijos), 1964), sukurta jų sąveiką nagrinėjanti kvantinė chromodinamika. S. Weinbergas ir A. Salamas 1967–68 išplėtojo bendrąją elektromagnetinės ir silpnosios sąveikos teoriją, buvo atrastos trys fundamentinių dalelių kartos. Sukūrus kvantinę mechaniką per keletą metų buvo suformuluoti kvantinės kietojo kūno teorijos pagrindai. F. Blochas pradėjo vartoti elektrono, judančio periodiniame kristalo gardelės lauke, banginę funkciją, jis kartu su L. Brillouinu pasiūlė energijos juostų teoriją (1928–30). Haroldas Albertas Wilsonas (Didžioji Britanija) šių juostų ypatybėmis paaiškino laidininkų, dielektrikų ir puslaidininkių savybes (1931). L. Landau ir kiti išplėtojo kvazidalelių teoriją.J. Bardeenui, W. H. Brattainui ir W. B. Shockley sukūrus tranzistorių (1948), o J. Kilby – integrinį grandyną (1958) prasidėjo sparti mikroelektronikos plėtra. Tik praėjus 45 metams po superlaidumo atradimo (H. Kamerlinghas Onnesas, 1911) buvo sukurta jo teorija, o 1986 aptiktas aukštatemperatūris superlaidumas. Šiuolaikinės fizikos sritis – lazerių fizika – remiasi 1916 A. Einsteino numatytu priverstinio spinduliavimo reiškiniu. Pirmąjį koherentinių mikrobangų kvantinį generatorių – mazerį – sukūrė N. Basovas, A. Prochorovas ir Ch. H. Townesas (1954), lazerį – T. H. Maimanas (1960); vėliau buvo sukurta įvairių rūšių lazerių. Atsirado intensyvios spinduliuotės sąveiką su medžiaga tirianti optikos šaka – netiesinė optika. Fizikai tapus ne tik fundamentiniu, bet ir taikomuoju mokslu, pradėjus naudoti sudėtingus metodus bei prietaisus pasikeitė ir mokslo tiriamųjų darbų organizavimo formos: atsirado mokslo institutai, nacionalinės ir tarptautinės laboratorijos; fizika, ypač eksperimentinė, įgijo kolektyvinį pobūdį. 21 a. pradžioje fizika – sparčiai plėtojamas mokslas. Fundamentinės fizikos perspektyvios kryptys – gamtos jėgų bendrosios teorijos kūrimas ir ankstyvosios Visatos tyrimai, taikomosios fizikos – kvantinių technologijų plėtojimas, naujų medžiagų kūrimas, fizikos taikymas biologijoje.
1
Fizika Lietuvoje
Fizika nuo Vilniaus universiteto įkūrimo 1579 iki pertvarkymo į Lietuvos vyriausiąją mokyklą 1773 (universitetas priklausė jėzuitams) buvo dėstoma kaip Aristotelio mokymu pagrįsta gamtos filosofija, bet matematikas O. Krügeris ir kai kurie kiti dėstytojai supažindindavo studentus ir su naujais fizikos atradimais. Pirmoji Lietuvoje išleista tiksliųjų mokslų knyga – Jono Mikalojaus Rudaminos Dusetiškio Garsiausios matematikos, optikos, geometrijos ir sferinės astronomijos teoremos ir problemos (1633, lotynų kalba). 1752 T. Žebrauskas įkūrė fizikos kabinetą, demonstravo elektros, pneumatikos ir kitus bandymus. Vilniaus universitetui tapus pasaulietine mokykla, 1775 jame buvo įsteigta Eksperimentinės fizikos katedra, kuriai vadovavo J. Mickevičius; jis pradėjo dėstyti eksperimentinės fizikos kursą. 1816 Vilniuje išleistas pirmasis fizikos vadovėlis aukštajai mokyklai – S. Stubelevičiaus Trumpas fizikos pradmenų rinkinys (lenkų kalba). P. Vileišis parašė pirmąjį lietuvišką pradinį fizikos vadovėlį Populiariškas rankvedis fizikos (1899, išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose). Vilniaus universitete 1919–39 buvo 2 eksperimentinės ir 1 teorinės fizikos katedros, parengti 32 fizikai. Tyrimų pagrindinės kryptys buvo atominė ir molekulinė spektroskopija (Aleksandras Jablonskis, Józefas Patkowskis), plonųjų metalinių sluoksnių tyrimai (W. Dziewulskis). Henrikas Niewodniczańskis eksperimentiškai aptiko magnetinę dipolinę spinduliuotę. 1922 įkūrus Lietuvos universitetą Kaune V. Čepinskio iniciatyva įsteigta fizikos katedra, vėliau jai vadovavo Kęstutis Šliūpas ir I. Končius. V. Čepinskis parašė pirmąjį lietuvišką fizikos vadovėlį aukštajai mokyklai Fizikos paskaitos (7 dalys, 1923–26). Lietuvos universitetas (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) 1922–40 parengė 56 fizikus. Katedros darbuotojai buvo siunčiami stažuoti į Vakarų Europos mokslo centrus. Ten daktaro disertacijas parengė: P. Brazdžiūnas ir A. Žvironas – eksperimentinės atomų spektroskopijos, A. Puodžiukynas – metalų laidumo, K. Baršauskas – kosminių spindulių; tie tyrimai buvo tęsiami Vytauto Didžiojo universitete. A. Jucys savarankiškai pradėjo plėtoti kvantinę atomo teoriją, vėliau tobulinosi Didžiojoje Britanijoje. Šie fizikai, t. p. Vilniaus universiteto absolventas H. Horodničius, karo ir pokario metais buvo pagrindiniai fizikos dėstymo, vėliau ir mokslinio darbo organizatoriai Vilniaus universitete (1940 iš Kauno į jį buvo perkeltas Matematikos‑gamtos fakultetas) ir Vytauto Didžiojo universitete (nuo 1946 Kauno universitetas) bei 1951 vietoj jo inžinerinių fakultetų įkurtame Kauno politechnikos institute. Nuo 20 a. 6 dešimtmečio prasidėjo sparti fizikos plėtra, ypač atomo teorijos ir eksperimentinės puslaidininkių fizikos (Vilniuje) bei ultragarso ir plonųjų sluoksnių tyrimo (Kaune). A. Jucys, pasiūlęs daugiakonfigūracines atomo lygtis ir numatęs atomo teorijos tikslinimo galimybes, kartu su mokiniais ėmėsi išsamių skaičiavimų ir tyrimų. Jo sukurta teoretikų mokykla gavo svarbių rezultatų ne tik atomo fizikos (J. Kaniauskas, Z. R. Rudzikas), bet ir atomo branduolio (V. E. Vanagas), kietojo kūno (Y. Levinsonas, A. Matulis), grupių teorijos (S. Ališauskas) ir kitose srityse. A. Jucys organizavo LSSR mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutą (1956) ir buvo pirmasis jo direktorius. Jo iniciatyva prie Fizikos ir matematikos instituto buvo įkurtas skaičiavimo centras, kuriame pradėjo veikti pirmasis Lietuvoje kompiuteris. P. Brazdžiūnas Vilniaus universitete ir mokslų akademijoje pradėjo eksperimentinius puslaidininkių tyrimus. Jis išugdė pirmuosius šios srities specialistus ir tolesnių tyrimų vadovus – Vytautą Tolutį ir J. Viščaką. J. Požela pradėjo naują puslaidininkių fizikos kryptį – karštųjų elektronų tyrimus. Jis organizavo LSSR mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos institutą (1967) ir apie 20 metų jam vadovavo. J. Požela su savo mokiniais S. Ašmontu ir K. Repšu atrado elektrovaros ir elektrinio laidumo asimetriškumą izotropiniame puslaidininkyje (1970). Tarptautinio pripažinimo taip pat sulaukė Puslaidininkių fizikos institute atliekami teoriniai karštųjų elektronų triukšmų ir difuzijos (V. Bareikis, R. Katilius, A. Matulionis), chaotinių reiškinių (K. Pyragas), puslaidininkių optikos (A. Šileika, A. Krotkus), aukštatemperatūrio superlaidumo (Bonifacas Vengalis) tyrimai, išrasta originalių įvairios paskirties puslaidininkinių jutiklių. Fizikos darbai Kaune buvo plėtojami Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kauno technologijos universitetas) – ultragarso tyrimai, LSSR mokslų akademijos Fizikinių‑techninių energetikos problemų institute (nuo 1992 Lietuvos energetikos institutas) – skysčių ir dujų mechanikos, šiluminės fizikos tyrimai. Vytauto Didžiojo universitete ir Kauno technologijos universitete nagrinėjama medžiagų paviršiaus sąveika su jonų pluošteliais ir plazma (L. Pranevičius).
P. Brazdžiūnas inicijavo eksperimentinės branduolio ir lazerių fizikos tyrimus Lietuvoje. Radioaktyviųjų izotopų bei branduolio spektroskopijos tyrimai ir taikymai, branduolio skilimo konstantų pastovumo nagrinėjimas (K. Makariūnas) tapo viena pagrindinių Fizikos instituto, įkurto 1977, veiklos krypčių. Jame B. Styra ir jo vadovaujama grupė plėtojo branduolinę meteorologiją. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę labai svarbūs tapo radiacinės saugos, ypač susijusios su Černobylio katastrofa ir Ignalinos atominės elektrinės veikimu, tyrimai. L. Valkūnas pradėjo institute molekulinės biofizikos kryptį. Nuo Fizikos instituto 1990 atsiskyrė Teorinės fizikos ir astronomijos institutas. Jo teorinių darbų svarbiausios kryptys – daugiaelektroniai atomai (Z. R. Rudzikas), netiesinių sistemų dinamika (B. Kaulakys), kondensuotųjų medžiagų optika ir spektroskopija (G. Juzeliūnas). Lazerių fizikos pagrindinis centras yra Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centras (1984), vadovaujamas A. P. Piskarsko. Jame nagrinėjami parametriniai šviesos reiškiniai kristaluose ir ultraspartieji fotofiziniai vyksmai, kuriami derinamojo dažnio, labai trumpus impulsus generuojantys lazeriniai prietaisai. Vilniaus universiteto Puslaidininkių fizikos katedros bei susieto su ja Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų instituto darbų pagrindinės kryptys – netvarkiųjų puslaidininkių, kristalų ir šviesos sąveikos, jos sukurtų defektų bei kitų nepusiausvirųjų procesų puslaidininkiuose tyrimai (J. V. Vaitkus, A. Žukauskas, G. Juška). Radiofizikos katedroje atrasta naujų feroelektrikų ir jų fazinių virsmų (J. Grigas, J. Banys). Yra 3 svarbiausios fizikos mokslo įstaigos: Vilniaus universiteto Fizikos fakultetas, Fizinių ir technologijos mokslų centras (iki 2010 Puslaidininkių fizikos ir Fizikos institutai) ir Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas. Fizikos specialistai rengiami Vilniaus universitete, Kauno technologijos universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete, Šiaulių universitete ir kitose įstaigose.
Nuo 1954 Lietuvoje rengiami respublikiniai fizikų pasitarimai, vėliau jie tapo nacionalinėmis konferencijomis, kurios vyksta kas dveji metai. 1963 įkurta Lietuvos fizikų draugija (pirmasis ir ilgametis pirmininkas P. Brazdžiūnas), nuo 1992 ji priklauso Europos fizikų draugijai. Pagrindinis Lietuvoje leidžiamas fizikos mokslo žurnalas Lithuanian Journal of Physics (Lietuvos fizikos žurnalas, įkurtas 1961 kaip Lietuvos fizikos rinkinys, leistas rusų kalba, nuo 1974 verstas į anglų kalbą). Nuo 1991 Lietuvos fizikų draugija leidžia pusmetinį žurnalą Fizikų žinios. Prie Šiaulių universiteto veikia neakivaizdinė jaunųjų fizikų mokykla Fotonas (1972).
L: R. Feinmanas Apie fizikos dėsnius Vilnius 1974; Kas domina fizikus šiandien / sud. R. Karazija Vilnius 1975, 1984, Kaunas 1996; Vilniaus universiteto istorija 3 t. Vilnius 1976–79; Dž. Merionas Fizika ir fizinis pasaulis 2 d. Vilnius 1980–81; I. Šenavičienė Fizikos raida Lietuvoje 1920–40 Vilnius 1982; Šiuolaikinė fizika Lietuvoje Kaunas 1997; E. Makariūnienė, L. Klimka Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas Vilnius 2001; R. Karazija Fizikos istorija Vilnius 2002.
1778