fzika Lietuvojè, Lietuvoje fizika, kaip gamtos filosofijos dalis, 1579 pradėta dėstyti Vilniaus universitete.
Fizikos dėstymo Lietuvoje pradžia
Iki 18 a. vidurio fizika buvo Aristotelio mokymu grindžiamas teorinis mokslas, kurio turinį papildydavo nauji (G. Galilei, J. Keplerio, R. Descartes’o, I. Newtono, Ch. Huygenso, B. Franklino ir kitų) atradimai, o išvados būdavo priderinamos prie oficialiojo scholastinio mokslo. Vilniaus universiteto profesorius O. Krügeris ir jo mokiniai (Jonas Mikalojus Rudamina Dusetiškis, Józefas Młodzianowskis, Ioannesas Reyteris, A. Diblinskis) nagrinėjo optikos, astronomijos, mechanikos (balistikos) problemas. Pirmoji Lietuvoje išleista tiksliųjų mokslų knyga – Jono Mikalojaus Rudaminos Dusetiškio magistro disertacija – Garsiausios matematikos, optikos, geometrijos ir sferinės astronomijos teoremos ir problemos (Illustriora theoremata et problemata mathematica ex opticis, geometria, astronomia sphaera elementari 1633). Plintant Lietuvoje Šviečiamojo amžiaus pasaulėžiūrai daugiau reikšmės imta teikti tiksliųjų mokslų dėstymui. 1753 T. Žebrausko rūpesčiu Vilniaus universitete įsteigtas Fizikos kabinetas (vadintas Matematikos muziejumi), kuriame buvo demonstruojami optikos, elektros bandymai, pradėta astronomijos observatorijos statyba. Klostėsi eksperimentinės fizikos užuomazgos. Jonas Klaudijus Fleuret 1761–65 dėstė pirmąjį fizikos kursą, jį grindė matematika, per paskaitas demonstruodavo bandymus, 1764 Kazimieras Adomas Naruševičius dėstė mechanikos kursą. 1773 fizikos raidą Vilniaus universitete paskatino Edukacinės komisijos švietimo reforma. Universitete buvo įsteigta Fizikos kolegija, joje įkurtai Fizikos katedrai 1775–95 vadovavo J. Mickevičius. Dėstydamas fiziką jis daugiausia reikšmės teikė praktiniam žinių taikymui. Po 1803 reformos universitete veikė Fizikos ir matematikos fakulteto Fizikos katedra. 1804–14 fiziką dėstė S. Stubelevičius jos kursą grįsdamas naujausiais pasauliniais fizikos laimėjimais, matematika, išplėtė jos problematiką, suorganizavo laboratorinius darbus, t. p. pradėjo mokslinius tyrimus – nagrinėjo elektros ir magnetizmo ryšį, šilumos prigimtį, labai papildė fizikos kabinetą naujais prietaisais, parašė pirmąjį fizikos vadovėlį Trumpas fizikos pradmenų rinkinys (Zbiór krótki początków fizyki 1816). Po S. Stubelevičiaus mirties pagal jo programą 1814–19 fiziką dėstė K. Krasovskis, 1819–32 – F. Drzewińskis – jis, be eksperimentinės fizikos kurso, skaitė papildomą matematinės fizikos kursą, per paskaitas demonstruodavo fizikos reiškinius, parašė modernų eksperimentinės fizikos vadovėlį Metinis eksperimentinės fizikos kursas (Kurs roczny fizyki experymentalney 1823). F. Drzewińskis toliau plėtė Fizikos kabinetą, 1815 iš jo dalies įkurtas Mechaninių modelių kabinetas (1833 išvežtas į Vitebsko gimnaziją). 1832 uždarius universitetą fiziką, kaip pagalbinę discipliną, 1832–42 F. Drzewińskis dėstė Medicinos-chirurgijos akademijoje, joje veikė ir buvęs universiteto Fizikos kabinetas. Akademiją panaikinus fizikos raida Lietuvoje nutrūko. Fizikos mokslą naujomis idėjomis praturtino Th. von Grotthusso darbai – jis 1805 pasiūlė pirmąją elektrolizės teoriją.
Fizika Lietuvoje 20–21 amžiuje
Lietuviškajai fizikos terminijai davė pradžią pirmieji populiarūs 19 a. pabaigos–20 a. pradžios lietuviški leidiniai apie gamtos reiškinius. Juos parašė arba išvertė P. Vileišis, J. Adomaitis-Šernas, J. Šliūpas ir kiti; P. Vileišis parašė pirmąjį lietuvišką fizikos vadovėlį Populiariszkas rankvedis fyzikos (1899 išleistas Jungtinėse Amerikos Valstijose).
1919–39 Lenkijos okupuoto Vilniaus Stepono Batoro universiteto Matematikos-gamtos fakultete veikė 2 eksperimentinės fizikos katedros, nuo 1922 – teorinės fizikos katedra. Susiklostė šios mokslinių tyrimų kryptys: reliatyvumo teorijos metodologiniai klausimai, jos ryšys su kvantine mechanika (Janas Weyssenhoffas), multipolinio spinduliavimo teorija ir kai kurie kvantinės mechanikos klausimai (J. Błatonas), kvantmechaninė spektro linijų pločio teorija (Aleksandras Jabłońskis), halogenų molekulinių spektrų ir kritinių potencialų tyrimai (E. Skórka, Ludwikas Dąbrowskis, H. Horodničius), t. p. tirti ploni metalų sluoksniai (Wacławas Dziewulskis). Nagrinėtas atominių spektrų sužadinimo sąlygų sudarymas ir draudžiamųjų spektro linijų sužadinimas (Henrikas Niewodniczańskis). 1934 Henrikas Niewodniczańskis pirmą kartą eksperimentiškai įrodė, kad egzistuoja magnetinė dipolinė spinduliuotė. 1937–40 Vilniuje leistas mokslinis žurnalas Acta Physica Polonica.
1920–22 Aukštuosiuose kursuose Kaune buvo Fizikos ir matematikos skyrius, jis turėjo Fizikos kabinetą. Skyriuje mokėsi 13–20 žmonių. Fiziką dėstė V. Čepinskis. 1922 įkūrus Lietuvos universitetą (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) Aukštųjų kursų Fizikos ir matematikos skyriaus pagrindu įkurta Matematikos-gamtos fakulteto Fizikos katedra. 1922–26 katedrai vadovavo V. Čepinskis, 1926–31 – Kęstutis Šliūpas, 1931–40 – I. Končius, be jų, katedroje dirbo A. Puodžiukynas, P. Brazdžiūnas, A. Žvironas, K. Baršauskas, A. Jucys, kurį laiką – K. Sleževičius, V. Jakovickas ir kiti. Išleisti pirmieji lietuviški fizikos vadovėliai aukštajai mokyklai: V. Čepinskio Fizikos paskaitos (7 skyriai 1923–26), I. Končiaus eksperimentinės fizikos, Kęstučio Šliūpo, P. Brazdžiūno termodinamikos paskaitų konspektai (1923, 1928, 1929, 1934, 1936, 1939), A. Žvirono, P. Brazdžiūno (redaktorius) fizikos laboratorinių darbų vadovėliai (1928, 1938). Rūpintasi fizikos populiarinimu, jos terminija, daryti moksliniai tyrimai. Parengus disertacijas Vakarų Europoje, vėliau tęsiant tuos darbus Kaune pradėti eksperimentiniai spektrų, metalų laidumo, kosminių spindulių tyrimai. P. Brazdžiūnas ištyrė gyvsidabrio spektro rezonansinės linijos skaidą elektriniame lauke, A. Žvironas – tos pačios linijos smulkiosios sandaros dedamųjų skaidą magnetiniame lauke. Kęstutis Šliūpas sukūrė plonų kvarcinių siūlų gamybos metodą. A. Puodžiukynas nustatė paladžio varžos ir sandaros kitimo priklausomybę nuo temperatūros ir sugertųjų dujų. K. Baršauskas matavo antrinių kosminių spindulių energijos pasiskirstymą kosminių spindulių liūtyse. A. Jucys pradėjo plėtoti metalų ir laisvųjų atomų teoriją: kvantinės mechanikos metodais tyrė metališkojo kalio, anglies atomų ir jonų savybes. Mokslinių darbų rezultatai buvo skelbiami Vytauto Didžiojo universiteto Matematikos-gamtos fakulteto darbuose ir užsienio fizikos žurnaluose Annalen der Physik, Zeitschrift für Physik, Nature, Helvetica physica acta, Proceedings of the Royal Society of London. Užmegzti ryšiai su Latvijos, Osakos imperatoriškuoju, Vilniaus Stepono Batoro, Jogailos universitetais, Mokslo muziejumi Londone ir kitais.
1940 Matematikos-gamtos fakultetas perkeltas į Vilniaus universitetą. Čia pradėjo veikti Fizikos skyrius, jame 1940 įkurta Bendrosios, 1941 – Teorinės, 1944 – Eksperimentinės fizikos katedra. 1945 įsteigtas Fizikos ir matematikos, 1965 – Fizikos fakultetas. 1940 Vilniaus universitete pradėjo dirbti iš Kauno atsikėlę A. Žvironas, P. Brazdžiūnas, A. Jucys, A. Puodžiukynas (1945 jis grįžo į Vytauto Didžiojo universitetą). Fizikai Vilniuje ir Kaune būrė grupes jau pradėtiems moksliniams tyrimams tęsti ir inicijavo naujus. Po II pasaulinio karo sugebėta pasinaudoti susidariusiomis sąlygomis fizikos tyrimų plėtrai. Šių darbų Vilniuje ėmėsi P. Brazdžiūnas, šiuolaikinės eksperimentinės fizikos daugelio šakų (branduolio, puslaidininkių, lazerių fizikos ir kitų) mokslinių tyrimų iniciatorius, ir A. Jucys, Kaune – P. Baršauskas. Fizikos tyrimai buvo tęsiami ir plečiami Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, Kauno universitete. Nuo 1948 jie buvo atliekami ir Lietuvos Mokslų akademijos institutuose: pradėti Technikos mokslų institute (1948–52), vėliau tęsti Fizikos-technikos institute (1952–55), plėtojami Fizikos ir matematikos institute (1956–76), Puslaidininkių fizikos institute (nuo 1967), Fizikos institute (nuo 1977). Įvairūs taikomieji ir moksliniai tyrimai plėtoti Kauno politechnikos institute (nuo 1990 Kaunos tehnologijos universitetas), Vilniaus pedagoginiame institute (1992–2011 Vilniaus pedagoginis universitetas, 2011–18 Lietuvos edukologijos universitetas, nuo 2018 Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija), Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos ir Fizikinių-techninių energetikos problemų (nuo 1992 Lietuvos energetikos institutas) institute, Elektrografijos mokslinių tyrimo institute (veikė 1957–2003), žinybiniuose Vilniaus ir Kauno matavimo prietaisų institutuose, moksliniuose gamybiniuose susivienijimuose Venta ir Sigma, kitur. Visi šie tyrimai sudarė palankias prielaidas elektronikos ir kitų šakų pramonės plėtrai Lietuvoje. Specializuojant ir koordinuojant besiplečiančius fizikos tyrimus nuo 20 a. 7 dešimtmečio juos imta kreipti keliomis pagrindinėmis kryptimis: plėtota teorinė atominė ir molekulinė spektroskopija, puslaidininkių fizika. Formavosi ir kitos tyrimų kryptys – branduolio fizika ir jos taikymas kietojo kūno fizikoje, t. p. atmosferos bei aplinkos radioaktyvumo tyrimuose, plazmos fizika, akustoelektronika, kvantinė elektronika, netiesinė optika. Paskutiniais 20 a. dešimtmečiais labai išsiplėtė lazerių fizikos tyrimai, formavosi biofizika, su nanodariniais susijusios ir kitų tyrimų kryptys. Nuo 21 a. pradžios spartėja naujų kvantinių reiškinių, darinių tyrimai, plėtojamas nanomokslas. Kietojo kūno, lazerių fizikos ir kiti tyrimai vykdomi pagal Lietuvos aukštųjų technologijų plėtros ir įvairias tarptautines (ES, NATO ir kitas) programas.
Svarbiausi fizikos tyrimų centrai – Vilniaus universiteto Fizikos fakultetas, Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas (nuo 2009 Taikomųjų mokslų institutas ), Puslaidininkių fizikos institutas (nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras), Fizikos institutas (nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras), Teorinės fizikos ir astronomijos institutas (įkurtas 1990, nuo 2002 Vilniaus universiteto Teorinės fizikos ir astronomijos institutas); kai kurie fizikos tyrimai daromi, Vytauto Didžiojo universitete, Kauno technologijos universitete profesoriaus K. Baršausko ultragarso mokslo insitute (įkurtas 1999), kituose Kauno technologijos universiteto padaliniuose, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, Vilniaus Gedimino technikos universitete, Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje.
Atomų fizika Lietuvoje
Šios srities tyrimai nuo 1946 buvo plėtojami Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, nuo 1952 ir Lietuvos Mokslų akademijos Fizikos-technikos, vėliau Fizikos ir matematikos institute, šiems darbams vadovavo A. Jucys. Jis kartu su mokiniais išplėtojo patikslintuosius atomų ir atominių spektrų tyrimo daugiakonfigūracinio artinio, nepilno kintamųjų atskyrimo, išplėstinį ir neortogonaliųjų radialiųjų orbitalių metodus. Sudarytos bendrosios daugiakonfigūracinės lygtys atomų būsenos funkcijoms rasti (Hartree, Focko ir Jucio lygtys) ir gauti pirmieji jų sprendiniai, pasiūlytas dvielektronių būsenų modelis. Išplėtota judėjimo kiekio momento ir neredukuotinių tenzorinių operatorių kvantinė teorija, parengti grafiniai tos teorijos dydžių skaičiavimo metodai (A. Jucys, Y. Levinsonas, V. E. Vanagas, A. R. Bandzaitis). Išplėtota atomų su atviraisiais sluoksniais nereliatyvistinė (A. Jucys, Juozas Algimantas Savukynas ir kiti) ir reliatyvistinė teorija (Z. R. Rudzikas, Ivan Kičkin), surištojo tenzorinio pavidalo antrinio kvantavimo, kvazisukinio formalizmas, atomams nusakyti panaudota izosukinio bazė (Z. R. Rudzikas, J. Kaniauskas). Nuo 1969 plėtoti kompaktinių Lie ir simetrinių grupių teorijos metodai (A. Jucys, S. Ališauskas, Algimantas Adolfas Jucys, Egidijus Norvaišas). Atrasti simetrinės grupės algebros elementai (Jucio ir Murphy elementai), svarbūs tos grupės įvaizdžių teorijoje (Algimantas Adolfas Jucys). Neredukuotinių tenzorių matematinis aparatas pritaikytas stacionariojoje trikdžių teorijoje (A. Matulis, J. Kaniauskas ir kiti). 1980 pradėti tirti atomų sąveikos su elektronais ir fotonais procesai (Edmantas Našlėnas, Z. Kupliauskis, A. Kupliauskienė ir kiti), jie taikyti plazmai modeliuoti, jos spektroskopinei diagnostikai. Nagrinėjami poliarizacijos reiškiniai, vykstantys per atomų sąveikos su elektronais procesus (A. Kupliauskienė, Vladas Tutlys). Sukurti originalūs algoritmai ir bendra programinė įranga atomų savybėms tirti, ji taikoma spektrams skaičiuoti dideliu tikslumu (P. Bogdanovičius, G. Gaigalas ir kiti). Išplėtota sudėtingų atomų su vakansijomis vidiniuose elektronų sluoksniuose, Röntgeno ir Auger šuolių ir jų pakopų teorija, gautos spektrų bendrųjų charakteristikų išraiškos (R. Karazija, Sigitas Kučas, Valdas Jonauskas). Tyrimų rezultatai taikomi lazerinės, termobranduolinės ir astrofizikinės plazmos savybėms nagrinėti.
Branduolio fizika Lietuvoje
Branduolio fizikos teoriniai tyrimai išaugo iš atomų teorijos tyrimų. Jie pradėti 20 a. 7 dešimtmečio pradžioje. Pirmieji darbai (V. Šugurovas, J. J. Kaladė) buvo skirti branduolinės sąveikos prigimčiai tirti. Vėliau V. E. Vanago iniciatyva branduolio teoriniai tyrimai buvo plėtojami Fizikos ir matematikos institute. Grupių teorijos metodais pradėta tirti branduolių sandara, energijos spektrai, kuriami lengvų ir vidutinės masės branduolių modeliai. Pritaikius aukštesniųjų Lie grupių simetriją išplėtota mikroskopinė branduolio teorija, algebriniais metodais suformuluoti branduolio kolektyvinių ir vidinių laisvės laipsnių atskyrimo principai. Apibendrintas ir pagrįstas Bohro ir Mottelsono atomo branduolio kolektyvinis modelis (V. E. Vanagas). Sudaryti nauji tobulesni metodai Lie grupių atvaizdų bazėms ir vaizdavimo teorijos įvairiems dydžiams reikšti (S. Ališauskas). Naudojantis topologiniu solitonų modeliu tiriami lengvieji atomų branduoliai ir elementariosios dalelės (Egidijus Norvaišas). Tęsiami branduolio sandaros modeliavimo algebriniais metodais darbai (Ramutis Kazys Kalinauskas, G. P. Kamuntavičius, Darius Germanas).
Radioaktyvumo tyrimai Lietuvoje
Radioaktyvumo eksperimentinių tyrimų užuomazgos Lietuvoje sietinos su K. Baršausko Vytauto Didžiojo universitete 1933–36 pasigamintais Geigerio ir Müllerio skaitikliais, t. p. su Vilniaus Stepono Batoro universitete prieš pat II pasaulinį karą gautais radioaktyviaisiais radžio šaltiniais (ruoštasi pradėti tyrimus). 5–6 dešimtmečiais B. Styra branduolinės spinduliuotės registravimo metodais (jonizaciniais, storasluoksnių branduolio fotografinių emulsijų) tyrė atmosferos radioaktyvumą ir sukūrė su branduolio fizika susijusią naują atmosferos fizikos šaką – branduolinę meteorologiją. Sparčiau eksperimentiniai tyrimai pradėti plėtoti įkūrus Lietuvos mokslų akademijos Fizikos ir matematikos institutą ir 1969 pastačius laboratoriją tyrimams su radioaktyviaisiais izotopais. P. Brazdžiūno rūpesčiu institute įsteigtas jo vadovaujamas radioaktyviojo spinduliavimo sektorius. Nuo 1961 vadovaujant K. Makariūnui pradėti branduolinės spektroskopijos tyrimai; atlikti vidinės konversijos elektronų spektroskopijos eksperimentai (1964; Regimantas Liucijus Kalinauskas), scintiliacinės gama spektrometrijos ir kaskadinių gama kvantų sutrikdytų kampinių koreliacijų (E. D. Makariūnienė), Mössbauerio spektroskopijos (Algirdas Dragūnas) tyrimai. Ištirti alavo ir telūro branduolinių izomerų vidinės konversijos elektronų spektrai, 1971 išmatuota radioaktyviųjų atomų cheminės apsupties įtaka gama spindulių vidinei konversijai atomų elektronų valentiniame sluoksnyje (vienas pirmųjų pasaulyje sėkmingų eksperimentų). 1967–73 gama kvantų krypčių koreliacijų metodu ištirta sužadintųjų jodo branduolių hipersmulkioji kvadrupolinė sąveika kristaluose. 1966–68 pagamintas pirmasis Lietuvoje Mössbauerio spektrometras (Algirdas Dragūnas), pradėti tirti sudėtingų deimantiškųjų puslaidininkių Mössbauerio spektrai, nustatyti jų dėsningumai. Vėliau Mössbauerio spektroskopijos tyrimus plėtojo Arūnas Severas Amulevičius, D. A. Baltrūnas ir kiti. 8 dešimtmetyje pradėta tirti radioaktyviųjų atomų cheminės apsupties įtaka radioaktyviųjų virsmų tikimybėms. Keliolikai branduolių pirmą kartą nustatyti išmatuojamo dydžio tikimybių pokyčiai, kai kurių eksperimentų rezultatai siejami su Mössbauerio izomerinio poslinkio kalibravimo problemos sprendimu (K. Makariūnas, Algirdas Dragūnas, Vladas Vladislovas Keršulis, E. D. Makariūnienė, V. Remeikis ir kiti). 8 dešimtmetyje Fizikos institute veikė 14 MeV neutronų generatoriaus laboratorija, buvo atliekami neutroninės radiografijos tyrimai (Vladas Vladislovas Keršulis).
Nuo 7 dešimtmečio vidurio branduolinės spektroskopijos metodai taikomi atmosferos radioaktyvumui tirti ir branduolinėje meteorologijoje, tiriami kosmogeniniai radionuklidai, jų naudojimas geofiziniams procesams tirti, atmosferos savivalos nuo radioaktyviųjų nuklidų mechanizmai (V. Lujanas, Rimvydas Jasiulionis, Rimantas Krenevičius ir kiti). Nuo 20 a. paskutinio dešimtmečio branduolinės meteorologijos metodai plačiai taikomi aplinkos radiacinėje ir branduolinėje saugoje, t. p. tiriant radioaktyviosios taršos mastą po Černobylio atominės elektrinės avarijos Lietuvos aplinkos sanduose. Plėtojami branduolinės spektroskopijos metodai radioekologinei aplinkos stebėsenai, medžiagų elementinei ir izotopinei sudėčiai tirti ir radioaktyviosioms medžiagoms identifikuoti. Modeliuojama neutronų sąveika su medžiaga panaudotame branduoliniame kure, vertinama panaudoto branduolinio kuro sauga ir nuklidinė sudėtis, jonizuojančiosios spinduliuotės dozės, neutronų ir gama laukai (V. Remeikis, D. A. Baltrūnas, Artūras Plukis, Tatjana Nedveckaitė ir kiti). 21 a. pradžios darbų kryptys – radioaktyviųjų atliekų charakterizavimas, kai nutraukta Ignalinos atominės elektrinės reaktorių eksploatacija, jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis biomolekulinėms sistemoms, aplinkos radiacinės saugos modeliavimas, Mössbauerio spektroskopijos metodų plėtotė.
Molekulinė fizika Lietuvoje
Molekulinės fizikos teorijos darbus 20 a. 7–9 dešimtmečiais grupių teorijos metodais plėtojo A. Bolotinas, Leonas Mindaugas Balevičius, R. J. Rakauskas ir kiti. Tirta organinių molekulių ir organinių kristalų elektroninė sandara. Taikant algebrinius metodus buvo plėtojama kokybinė organinių molekulių elektroninės sandaros ir cheminio reaktyvumo teorija (Viktorija Gineitytė, Vygandas Lazauskas, Dalė Šatkovskienė). Eksperimentiniai molekulinės spektroskopijos darbai 1950 pradėti Vilniaus universitete Henriko Jonaičio iniciatyva. 1965 sukurtas pirmasis Lietuvoje branduolių magnetinio rezonanso spektrometras (Giedrius Albinas Misiūnas ir kiti), 8–10 dešimtmečiais išplėtota branduolių magnetinio rezonanso spektrometrija (L. Kimtys, V. Balevičius), Ramano sklaidos spektroskopija ir Fourier infraraudonoji spektroskopija (V. Balevičius, V. Šablinskas). Molekuliniai ir cheminiai fizikos tyrimai nuo 20 a. pabaigos plėtojami Fizikos institute (nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras) ir Vilniaus universiteto Teorinės fizikos katedroje. 1985 pradėti netiesinės eksitonų anihiliacijos, sukeltos intensyviais lazerio spinduliuotės impulsais, tyrimai (R. Gadonas, L. Valkūnas, V. Gulbinas, Vladas Liuolia, G. Trinkūnas). Plėtojama eksitonų teorija ją taikant molekulinių ir biologinių sistemų elektroninių būsenų bei sužadinimų dinamikos charakterizavimui (L. Valkūnas), t. p. nanodariniuose vykstančių reiškinių modeliavimo kvantmechaniniai ir kinetiniai metodai, tiriamos tų reiškinių valdymo galimybės. Nagrinėjami sužadinimo pernašos reiškinių ir sužadinimo gesinimo mechanizmų fotosintezėje modeliai (L. Valkūnas, G. Trinkūnas). Tiriama šviesos sukelta protonų ir jonų dinamika baltymuose (L. Valkūnas, Bronius Povilas Kietis), plėtojama krūvininkų fotogeneravimo molekulinėse sistemose, polimeruose ir baltymuose teorija, analizuojamos molekulinės reakcijos tirpaluose (L. Valkūnas, V. Gulbinas, Darius Abramavičius), plėtojami šių vyksmų matematinio modeliavimo metodai (Juozas Šulskus, Alytis Gruodis). Sužadinimo dinamikos ir krūvininkų generavimo bei rekombinacijos vyksmai, t. p. dipoliniai molekuliniai dariniai su labai dideliais optiniais netiesiškumais tiriami lazerinės spektroskopijos, fotoelektriniais ir elektroakustiniais metodais (V. Gulbinas, S. A. Juršėnas, Povilas Kietis). Sukurti polimeriniai puslaidininkiai ir sensibilizatoriai fotojautrių sluoksnių gamybai, ištirti fotojautrūs organiniai dažikliai lazeriniams spausdintuvams, t. p. fotojautrūs poliazo junginiai (A. Undzėnas, V. Gulbinas). Tiriamos funkcinės nanomedžiagos ir molekuliniai savitvarkos reiškiniai, kuriamos technologijos joms valdyti bei taikyti molekulinėje elektronikoje ir biolustų gamyboje (Ramūnas Valiokas).
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje daug svarbių teorinių tyrimų padaryta įvairiose fizikos srityse. Kvantmechaniškai modeliuojami molekuliniai kompiuterių elementai (Arvydas Tamulis). Vykdomi kietojo kūno, netiesinės sistemų dinamikos ir kvantuotųjų laukų teoriniai tyrimai: nagrinėjami kolektyviniai reiškiniai puslaidininkiuose, nanodariniai ir kvantiniai reiškiniai magnetiniuose laukuose (A. Matulis), dinaminis chaosas ir jo valdymas – sukurtas uždelsto grįžtamojo ryšio metodas dinaminiam chaosui valdyti, kuris sulaukė tarptautinio pripažinimo (Kęstutis Pyragas), plėtojama spinduliuotės dielektrinėse terpėse, Bose’s ir Einsteino kondensatuose teorija (G. Juzeliūnas). Tiriama netiesinių sistemų dinamika, kvantinis chaosas, kinetiniai ir difuziniai vyksmai, kuriama ir plėtojama 1/f triukšmų ir fliuktuacijų teorija (B. Kaulakys, Vygintas Gontis), modeliuojamas mikrobangų sklidimas bangolaidžiais ir jų valdymas, plėtojami skaitmeniniai elektrodinamikos metodai (V. Šugurovas, L. Nickelson, V. Ivaška, Juozas Bučinskas). Teoriškai modeliuojama daugiamatė spektroskopija, naudojanti lazerio spinduliuotės daugiaimpulsį poveikį (Darius Abramavičius, L. Valkūnas, M. Vengris). Matematinės fizikos metodus imta taikyti ekonomikoje (ekonofizika, arba rizikos fizika; Vygintas Gontis, B. Kaulakys). Išplėtoti reliatyvistinės dinamikos kokybiniai ir analiziniai metodai (K. Pyragas).
Kietojo kūno fizika Lietuvoje
Kietojo kūno fizikos tyrimų pagrindinė kryptis – puslaidininkių fizika. Svarbiausi teorijos ir eksperimentinio tyrimo centrai – Puslaidininkių fizikos institutas (nuo 2010 Fizinių ir technologijos mokslų centras), Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto katedra, Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutas. Kai kurie kietojo kūno fizikos darbai t. p. vykdomi Kauno technologijos universiteto Fizikinės elektronikos institute (nuo 2010 Medžiagų mokslų institutas), Vytauto Didžiojo universitete. Tyrimai pradėti 20 a. 3 dešimtmetyje (A. Puodžiukynas). P. Brazdžiūno iniciatyva Vilniaus universiteto Eksperimentinės fizikos katedroje 1943–48 tirtos vario ir aliuminio lydinio elektrinės savybės (Alfonsas Misiukas-Misiūnas), 1949–50 pradėtos tirti puslaidininkių elektrinės ir fotoelektrinės savybės (Vytautas Balys Tolutis, Mečislovas Mikalkevičius, J. Viščakas, Kazys Valacka, A. Šileika).
plonųjų sluoksnių sudarymo įrenginys (Puslaidininkių fizikos institutas, 2007)
1956 įkurtame LSSR Fizikos ir matematikos institute J. Poželos iniciatyva pradėti puslaidininkių savybių stipriuose elektriniuose laukuose tyrimai, ištirta karštųjų krūvininkų generacija, įšilimo inercija, jų judris ir emisija. 1967 įkurtame Mokslų akademijos Puslaidininkių fizikos institute buvo tęsiami anksčiau pradėti karštųjų krūvininkų (J. Požela), puslaidininkių optikos (A. Šileika), t. p. plonųjų sluoksnių (Vytautas Balys Tolutis) tyrimai. Kietojo kūno teoriją plėtojo Y. Levinsonas, Fizikos institute – Jonas Algirdas Batarūnas. Sukurta fononais stimuliuoto tuneliavimo iš priemaišų centrų teorija (Šarūnas Kudžmauskas). Ištirta superaukštojo dažnio virpesių generacija vykstant griūtinei jonizacijai puslaidininkiuose (J. Požela). 1968 išnagrinėta didelės varžos puslaidininkių fotolaidumo kilmė, sukurtas jo modelis (J. Viščakas, A. Matulionis, E. Montrimas, J. V. Vaitkus). 1970 atrastas elektrinio laidumo asimetrijos vienalyčiame izotropiniame puslaidininkyje reiškinys (J. Požela, K. Repšas, S. Ašmontas). Ištirta elektronų kaitimo įtaka puslaidininkių elektriniam laidumui (V. Dienys, Ž. A. Kancleris), karštųjų elektronų triukšmai ir difuzija (V. Bareikis), elektros srovės nestabilumai, išnagrinėta kristalų elektroninė struktūra (A. Matulis, R. Dagys), išplėtoti skaitmeniniai puslaidininkių ir jų darinių elektrinių savybių tyrimo metodai (A. Reklaitis, Evgenij Starikov, Pavel Šiktorov, Viktoras Gružinskis), ištirtos sudėtingų puslaidininkinių junginių optinės savybės (G. J. Babonas), plazminiai reiškiniai ir magnetoplazminės bangos puslaidininkiuose (Romualdas Brazis, R. A. Tolutis), sukurtos AIIIBVir AIVBVI puslaidininkių plonųjų sluoksnių ir jų darinių technologijos. Atrastas termostimuliuotasis termoelektrovaros reiškinys (Mečislovas Mikalkevičius, Balys Grigas). Ištirtas puslaidininkinių sluoksnių darinių fotolaidumas ir sukurti regimosios ir infraraudonosios šviesos daugiakanaliai fotoelektriniai keitikliai (J. Viščakas, Algimantas Meškauskas, Algirdas Paskalis Smilga, J. V. Vaitkus). Tiriant magnetoplazminių bangų sklidimą puslaidininkiuose sukurtas ir įdiegtas į gamybą puslaidininkinių parametrų diagnostikos įrenginys (R. A. Tolutis, A. Laurinavičius). Sukurti puslaidininkiniai slėgio, magnetinio lauko jutikliai, superaukštojo dažnio elektromagnetinių bangų galios keitikliai. Ištirtas elektrorentgenografinių seleno sluoksnių jautris Röntgeno spinduliams, sukurti krūvininkų pernašos organiniuose elektrofotografiniuose sluoksniuose matematiniai modeliai, sukurti ir pritaikyti šių sluoksnių mikroparametrų nustatymo metodai (E. Montrimas, J. J. Kaladė, Vygintas Jankauskas, Robertas Maldžius). Ištirtos amorfinio seleno ir jo junginių sluoksnių fotoelektrinės savybės panaudotos elektrofotografijoje ir elektrorentgenografijoje (E. Montrimas, V. Gaidelis). Atrastas kvantinio našumo didėjimas netvarkiosiose medžiagose, įrodyta, kad tai smūginės jonizacijos padarinys (G. Juška), šis atradimas panaudotas Hitachi ypač jautrių vidikonų ir vaizdo kamerų Harpicon gamyboje. Išnagrinėti nepusiausvirųjų krūvininkų dinamikos ypatumai (K. Jarašiūnas, G. Juška, L. Subačius, J. V. Vaitkus). Tiriami įvairių organinių polimerų sluoksniai ir jų heterosandūros, naudojamos elektrografijoje, Saulės energetikoje, organiniams šviesos diodams kurti (S. A. Juršėnas, G. Juška, E. Montrimas, V. Kažukauskas). Išnagrinėta priemaišinių būsenų įtaka netiesinei šviesos sugerčiai ir liuminescencijos kolektyviniai efektai plačiatarpiuose puslaidininkiniuose junginiuose (J. V. Vaitkus, R. Baltramiejūnas, V. Gavriušinas, E. Kuokštis, A. Žukauskas). 20 a. 9 dešimtmetyje įsivyravo optiniai puslaidininkių tyrimo metodai. Ištirti puslaidininkių defektai (A. Sakalas), išplėtoti kietųjų kūnų spektroskopiniai tyrimai (R. Baltramiejūnas, L. Valkūnas). Plėtojami lazerinės spinduliuotės ir puslaidininkių sąveikos tyrimai, sukurtas dinaminių gardelių metodas (K. Jarašiūnas, J. V. Vaitkus), t. p. nepusiausvirojo Hallo reiškinio tyrimo įrenginys (Jurgis Storasta), dvifotonės ir dvipakopės sugerties spektrografas (V. Gavriušinas). 1975–2000 atlikti išsamūs smūginės ir tunelinės jonizacijos puslaidininkiuose tyrimai (A. Dargys, A. J. Kundrotas, N. Žurauskienė). 1981 ištirta mikrobangų ir infraraudonosios spinduliuotės sąveika su puslaidininkiais (S. Ašmontas, J. Gradauskas, A. Sužiedėlis, Edmundas Širmulis, G. Valušis). 1985–2001 ištirti energijos virsmai šviesa sužadintose puslaidininkinėse medžiagose ir nanodariniuose (A. Žukauskas, S. A. Juršėnas, G. Tamulaitis, V. Gulbinas, L. Valkūnas), plėtojamas naujos kartos šviesos diodų tyrimas ir jo taikymas biologiniams procesams valdyti, biomedicininei diagnostikai ir apšvietimui realizuoti (E. Kuokštis, A. Žukauskas). Tirti tuneliniai procesai ir liuminescencija puslaidininkiuose (P. Pipinys).
Atkūrus Lietuvos neprikausomybę keitėsi tyrimų sritys. 1991–2006 tirtos karštųjų krūvininkų energijos fliuktuacijos puslaidininkių nanodariniuose (V. Bareikis, A. Matulionis, R. Katilius, Juozapas Liberis). Tirti elektronų pernašos reiškiniai nanodariniuose ir superaukštojo dažnio tranzistoriuose (J. Požela, K. Požela, Vida Jucienė, Audrius Namajūnas). Gaminami ir tiriami aukštatemperatūrių superlaidininkų, feromagnetinių oksidų plonieji sluoksniai ir jų dariniai (Bonifacas Vengalis, S. Balevičius). Sukurti plonasluoksniai puslaidininkiniai dujų jutikliai (A. J. Galdikas). Tiriami ultraspartieji fizikiniai procesai puslaidininkiuose, sukurta terahercų diapazono spektroskopijos prietaisų (A. Krotkus, Ramūnas Adomavičius). Išnagrinėti technologinių defektų silicyje formavimo ypatumai, nanodarinių auginimo, metastabiliųjų defektų įtaka medžiagos rekombinacinėms savybėms, prietaisų greitaveikai ir stabilumui. Ištirta sužadintų karštųjų elektronų energijos relaksacija ir spindulinės rekombinacijos ypatumai, didelės energijos jonizuojančiosios spinduliuotės sukurti defektai ir jų poveikis rekombinacijos procesams puslaidininkiuose (E. Gaubas, V. Kažukauskas, J. Požela, K. Požela, Aldis Šilėnas, J. V. Vaitkus).
Kietąjį kūną akustoelektriniais metodais pradėta tirti 1962. Nagrinėtas kristalų elektrinio laidžio kitimas, kai juose sklinda ultragarsinio dažnio akustoelektrinė banga (E. L. Garška). Nuo 1967 išplėtoti optinių ir akustinių bangų sąveikos įvairiuose puslaidininkiniuose dariniuose tyrimai (D. Čiplys). Nuo 1963 mikrobangų spektroskopijos metodais tirti dinaminiai poliarizaciniai reiškiniai puslaidininkiuose, feroelektrikuose ir kitose medžiagose. Tirti faziniai virsmai kristaluose ir jų dinamikos mechanizmai. Išplėtota feroelektrikų ir jiems giminingų medžiagų dielektrinė mikrobangų spektroskopija, sukurti originalūs metodai ir spektrometrai šiems tyrimams (J. Grigas). Tiriami faziniai virsmai ir dinaminiai procesai feroelektrinėje keramikoje, dipoliniuose stikluose, relaksoriuose ir kitose medžiagose (J. Banys, Saulius Lapinskas, E. Tornau). Nuo 20 a. 8 dešimtmečio plėtojami joninės pernašos superjonikuose ypatumų ir jų taikymo superjoniniuose akumuliatoriuose, kuro elementuose, anglies dioksido jutikliuose tyrimai (A. F. Orliukas, A. J. Galdikas). Kauno technologijos universitete daugelį metų buvo gaminamos metališkosios ir puslaidininkinės dangos (J. Dudonis, A. Grigonis, A. J. Galdikas), tiriamos jų fizikinės savybės (S. Tamulevičius), aiškinami jų susidarymo dėsningumai (L. Pranevičius, Vytauto Didžiojo universitetas), t. p. defektų susidarymas įvairiose medžiagose veikiant jas jonų plazma. 21 a. pradžioje prioritetinės kietojo kūno fizikos plėtojimo kryptys – puslaidininkių ir jų nanodarinių, t. p. naujų organinių ir neorganinių medžiagų tyrimas ir gaminimas, medžiagos ir elektromagnetinės spinduliuotės sąveikos aiškinimas, kietojo kūno jutiklių, energiją taupančių technologijų ir nanotechnologijų kūrimas.
Lazerių fizika, netiesinė optika, lazerinė spektroskopija Lietuvoje
Europos jungtinės lazerių laboratorijos daugiafunkcis femtosekundinis lazerinis kompleksas (Vilniaus universiteto Lazerinių tyrimų centras, 2007)
Šių sričių tyrimai atliekami Vilniaus universitete Kvantinės elektronikos katedroje (įkurta 1974) ir Lazerinių tyrimų centre (įkurtas 1983), Fizinių ir technologijos mokslų centre. Tyrimai pradėti 20 a. 7 dešimtmetyje Vilniaus universitete. 1968–69 sukurtas vienas pirmųjų pasaulyje kalio dihidrofosfato kristalo parametrinis daugiaspalvis pikosekundinis lazeris (A. P. Piskarskas ir kiti). 1970–76 ištirtas parametrinės superfluorescencijos reiškinys įvairiuose kvadratinio netiesiškumo kristaluose kaupinant ultratrumpųjų impulsų lazeriais (A. P. Piskarskas, R. Danielius, Gintaras Dikčius, V. Kabelka, Vidimantas Sirutkaitis, V. Smilgevičius, A. P. Stabinis). 1971–76 nagrinėtas kietų skaidrių medžiagų atsparumas lazerio spinduliuotei ir jos sukeltas optinių savybių pokytis (E. K. Maldutis, Petras Balkevičius, A. Dementjev), sukurtas lazerinis šviesos sugerties matuoklis (E. Maldutis, Juozas Rėksnys, Rimantas Kraujalis). 1980–90 ultratrumpųjų impulsų lazeriai taikyti kuriant ypač sparčius optoelektroninius perjungiklius, tiriant puslaidininkinių medžiagų savybes (A. Krotkus, Zigmas Dobrovolskis), 1988–92 nagrinėtos puslaidininkinių lazerių technologijos ir dinamikos problemos (Andrius Lazutka, Almantas Galvanauskas).
Svarbesni tarptautinį pripažinimą pelnę mokslininkų darbai: šviesos reiškinių kvadratinio netiesiškumo kristaluose tyrimai (A. P. Piskarskas, A. P. Stabinis, R. Danielius, A. Dubietis, V. Smilgevičius, V. Sirutkaitis), kuriais remiantis buvo sukurtas didelės galios femtosekundinis parametrinis stiprintuvas, plačiai keičiamo bangos ilgio parametrinis šviesos generatorius TOPAS ir pirmasis lazerinis ultraspartusis atrankaus žadinimo ir zondavimo spektrometras, sužadinimo migracijos fotosintezuojančiose molekulėse ir fotodinaminio jautrinimo pirminių vyksmų tyrimai ir jų taikymas navikų terapijoje ir diagnostikoje (A. P. Piskarskas, R. Danielius, R. Gadonas, R. Rotomskis, Giedrė Virgilija Streckytė, V. Smilgevičius, B. Juodka, V. Kirvelienė ir kiti). Svarbūs lokalizuotųjų šviesos būsenų, vadinamų X impulsų, tyrimai (A. Dubietis, A. P. Piskarskas, Gintaras Valiulis, Arūnas Varanavičius), t. p. iterbiu aktyvintų lazerinių kristalų tyrimai ir puslaidininkiniais lazeriais kaupinamų iterbio femtosekundinių lazerių kūrimas (R. Danielius, Linas Giniūnas, Arūnas Varanavičius). Sukurti ultrasparčiosios spektroskopijos metodai (R. Gadonas, V. Gulbinas), plėtojamos medžiagų mikrometrinio ir nanometrinio lazerinio apdorojimo technologijos (V. Sirutkaitis, Gintautas Šlekys, G. Račiukaitis), vykdomi lazerinių pluoštų (A. Dementjev) ir standartizuoto optikos elementų charakterizavimo tyrimai (V. Sirutkaitis, Ona Balachninaitė), kuriama aplinkos nuotolinio tyrimo metodika (Viktoras Vaičikauskas ir kiti). Lazerių fizikos tyrimai lėmė Lietuvos lazerių pramonės atsiradimą 20 a. 9 dešimtmetyje. Veikia lazerių ir kitų mokslinių įrenginių gamybos bendrovės Eksma (įkurta 1983), Standa (1987), Ekspla (1992), Šviesos konversija (1994) ir kitos.
Ultragarso fizika Lietuvoje
Ultragarso fizikos tyrimai pradėti apie 1950 Kauno politechnikos institute K. Baršausko iniciatyva (akustika). 21 a. 1 dešimtmetyje ultragarsiniai matavimai atliekami Kauno technologijos universitete profesoriaus K. Baršausko ultragarso mokslo institute, kurio pagrindinė kryptis – ultragarsinių prietaisų kūrimas ir diegimas. Matuojami ir tiriami daugiasluoksnių kompozicinių medžiagų parametrai, biologinių terpių akustinės savybės.
Šiluminė fizika Lietuvoje
Šios srities krypties – šilumos mainų – tyrimai pradėti 1956 A. Žukausko iniciatyva. Pagrindinis šiluminės fizikos tyrimų centras – Lietuvos energetikos institutas. Iš pradžių tirti konvekciniai šilumos mainai vienfaziuose srautuose. Kompleksiškai ištirtas laminarinis ir turbulentinis pasienio sluoksnis ir šilumos mainai juose, aptekamų vamzdžių šilumos atidavimas, šilumos mainai kanaluose ir vamzdžiuose, šilumos atidavimas aukštos temperatūros dujų, plazmos srautuose veikiant cheminėms reakcijoms, sudėtingi šilumos mainai, kai egzistuoja konvekcija ir spinduliavimas, ir kita. Atskleisti kai kurie konvekcinių šilumos mainų dėsningumai, metodai taikomi konstruojant šilumokaičius energetikai, chemijai ir kitur (V. V. Makarevičius, A. Šlančiauskas, J. Vilemas, A. Žukauskas). 21 a. pradžioje pagrindinės tyrimų sritys – šiluminė fizika, skysčių ir dujų mechanika ir metrologija, šilumos mainų ir turbulentinės pernašos tyrimai.
Atmosferos fizika Lietuvoje
Atmosferos fizikos tyrimai pradėti 1923 Lietuvos universiteto Matematikos ir gamtos fakultete. Išplėtoti 20 a. viduryje.
Fizikos specialistų rengimas
Lietuvos fizikų žurnalai
Fizikos specialistus rengia Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija ir Vilniaus universiteto Šiaulių akademija. Prie Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos veikia neakivaizdinė jaunųjų fizikų mokykla Fotonas, prie Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto – labai gabių mokinių papildomojo ugdymo mokykla Fizikos Olimpas. Nuo 1954 Lietuvoje buvo rengiami respublikiniai fizikų pasitarimai, vėliau jie tapo nacionalinėmis konferencijomis, kurios vyksta kas 2 metai. Veikia 1963 įkurta Lietuvos fizikų draugija. Svarbiausias Lietuvoje leidžiamas fizikos mokslo žurnalas Lithuanian Journal of Physics (Lietuvos fizikos žurnalas, įkurtas 1961 kaip Lietuvos fizikos rinkinys), nuo 1991 Lietuvos fizikų draugija leidžia pusmetinį žurnalą Fizikų žinios.
Lietuvos fizikai yra parašę ir išleidę nemaža mokslo populiarinamųjų knygų, monografijų, fizikos vadovėlių, bibliografinių leidinių. Svarbesnės monografijos: A. Jucio, Y. Levinsono ir V. E. Vanago Judėjimo kiekio momento teorijos matematinis aparatas (1960, rusų kalba, 21964, anglų kalba), J. Poželos Plazma ir srovės nestabilumai puslaidininkiuose (1977, rusų kalba, 1981, anglų kalba) ir Sparčiųjų tranzistorių fizika (Physics of High Speed Transistors 1993), R. Danieliaus ir kitų Parametriniai šviesos generatoriai ir pikosekundinė spektroskopija (1983, rusų kalba), J. Grigo Feroelektrikų ir giminingų medžiagų mikrobanginė dielektrinė spektroskopija (Microwave Dielectric Spectroscopy of Ferroelectrics and Related Materials 1996), R. Karazijos Laisvųjų atomų rentgeno ir elektroninių spektrų teorijos įvadas (Introduction to the Theory of X-Ray and Electronic Spectra of Free Atoms 1996), Z. R. Rudziko Teorinė atomų spektroskopija (Theoretical Atomic Spectroscopy 1997 22007), L. Valkūno ir kitų Fotosintetiniai eksitonai (Photosynthetic Excitons 2000), R. Katiliaus ir kitų Mikrobangų triukšmai puslaidininkiniuose įtaisuose (Microwave Noise in Semiconductor Devices 2001), A. Žukausko ir kitų Kietakūnio apšvietimo įvadas (Introduction to Solid State Lighting 2002, 2005, kinų kalba). 1978–90 leista Puslaidininkių fizikos instituto monografijų serija Elektronai puslaidininkiuose (rusų kalba, išleistos 9 knygos). Išleista fizikos vadovėlių aukštajai mokyklai: P. Brazdžiūno Bendroji fizika (4 d. 1960–65), Boriso Voronkovo ir M. Remišausko Teorinė mechanika (1961), B. Kukšo ir Stanislovo Vičo Fizika (2 d. 1967, 31987–88), A. Bandzaičio ir Donato Grabausko Kvantinė mechanika (1975), V. Kybarto ir V. Šugurovo Elektrodinamika (1977), J. J. Kaladės ir kitų Termodinamika ir statistinė fizika (1982), V. Paliūno Teorinė mechanika (1982 21997), Stanislovo Jakučio ir kitų Fizikos mokymo metodika (1983), Mečislovo Mikalkevičiaus ir kitų Puslaidininkių fizikos pagrindai (1985), A. Matulio Kietojo kūno fizika (1994 22002) ir Elektrodinamika (2001), K. Pyrago ir Alvidos Lozdienės Specialioji reliatyvumo teorija (1996), Vytauto Karpaus Kietųjų kūnų fizika. Kristalinis būvis (2000), Algimanto Karpaus Mechanika. Paskaitos (2002), Kęstučio Pyrago Netiesinės dinamikos pagrindai (2003), Vaidučio Antano Šalnos Optika (2004). Rūpinamasi lietuviškąja fizikos terminija. 1979 išleistas keturkalbis Fizikos terminų žodynas (redaktorius P. Brazdžiūnas), 1984 – Lazerių fizikos terminų žodynas (21990), 1999 – Jonizuojančiosios spinduliuotės ir radiacinės saugos žodynas (V. J. Valiukėnas, E. D, Makariūnienė, G. Morkūnas), 2007 – penkiakalbis Fizikos terminų žodynas (V. Palenskis ir kiti).
L:Vilniaus universiteto istorija 3 t. Vilnius 1976–1979; I. Šenavičienė Fizikos raida Lietuvoje 1920–1940 Vilnius 1982; Fizikos istorija Lietuvoje 1 d. Vilnius 1988; K. Ušpalis, I. Šenavičienė, L. Kuzmickytė Fizikos mokslo raida Lietuvoje pokario metais (1944–1955) Vilnius 1993; Vilniaus universiteto istorija 1579–1994 Vilnius 1994; Nuo Aukštųjų kursų Kaune iki Kauno technologijos universiteto,1920–1997 Kaunas 1997; Šiuolaikinė fizika Lietuvoje Kaunas 1997; E. D. Makariūnienė, L. Klimka Lietuvos fizikų ir astronomų sąvadas Vilnius 2001; Vytauto Didžiojo universitetas: mokslas ir visuomenė 1922–2002 Kaunas 2002; L. Klimka,R. Kivilšienė Fizikos ir taikomųjų mokslų pradžia Lietuvoje Vilnius 2005.
174
2707