fzinė bausm, kno bausm, baudimo priemonė, taikoma už nusikalstamą veiką; pasireiškia fizinio skausmo sukėlimu nubaustajam. Senovės ir vidurinių amžių valstybėse fizinės bausmės buvo pačios žiauriausios (dažnai lemdavo nubaustajam mirtį ar luošumą), taikomos vergams, neprivilegijuotų sluoksnių žmonėms, nusikaltėliams. Senovės Romoje viena populiariausių fizinių bausmių buvo nuteistojo nuplakimas. Feodalinėse valstybėse fizinės bausmės buvo taikomos baudžiauninkams – už rankos pakėlimą prieš poną ar turto pagrobimą buvo galima nukirsti ranką ar nupjauti ausį.
Įvairias fizines bausmes numatė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstatymai (ir Lietuvos Statutas), pvz., plakimą rykštėmis ir rimbais, liežuvio ar ausies nupjovimą, rankos nukirtimą. Ypač žiaurios bausmės buvo numatytos 1532 Vokietijos baudžiamajame kodekse Karolinoje (ausų ir nosies nupjovimas, akių išdūrimas, rankų nukirtimas, kankinimas įkaitintu metalu ir kita), Anglijos vadinamuosiuose kruvinuosiuose įstatymuose (15–16 amžiuje), rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus teisyne (1649).
20 amžiuje atsisakyta taikyti fizines bausmes. Pasirašytos tarptautinės sutartys, draudžiančios žmogaus kankinimą: 1948 Jungtinių Tautų Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (Lietuvoje įsigaliojo 1991), 1950 Europos žmogaus teisių konvencija (Lietuvoje įsigaliojo 1995), 1966 Jungtinių Tautų Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (Lietuvoje įsigaliojo 1992), 1984 Konvencija prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (Lietuvoje įsigaliojo 1996) ir kitos. Kai kuriose valstybėse, ypač tose, kuriose galioja šariato įstatymai, fizinės bausmės vis dar taikomos.
2238