fiziokratizmas

fiziokratzmas (fizio… + gr. kratos – valdžia), fiziokrãtų mokyklà, viena pirmųjų ekonominių teorijų. Susiformavo 18 a. antroje pusėje Prancūzijoje. Fiziokratai neigė tuo metu Europoje vyravusią vadinamąją plėšriąją merkantilizmo politiką (siekį praturtėti kitų valstybių ir užjūrio kolonijų sąskaita) tvirtindami, kad valstybės ekonominę gerovę kuria ne svetimos tautos ir ne kiti kraštai, o sava tauta savoje žemėje. Fiziokratizmo pagrindinė nuostata – žemė yra vienintelis turtų šaltinis, o išmintingos ūkio politikos pagrindinis uždavinys – netrukdyti žemės ūkiui plėtotis. Pasak fiziokratų, pramonė ir amatai naujų gėrybių nekuria, tik perdirba iš žemės gautas bei žemės ūkio pateiktas gėrybes ir suteikia joms naują formą, o prekyba yra tik keitimasis lygiavertėmis gėrybėmis. Išimtinis žemės ūkio produktingumas motyvuojamas tuo, kad visas medžiaginis turtas gaunamas vien tik iš žemės, todėl tik žemės ūkyje sukuriamas grynasis produktas (gamybos išlaidų perviršis). Fiziokratai išskyrė visuomenės tris klases: produktingąją (žemės nuomininkai žemdirbiai, kurie savo darbu ir išlaidomis iš žemės gauna gėrybes ir jas pateikia ūkinei apykaitai), žemės savininkų (kaip nuomą už žemę gauna iš žemdirbių grynąjį produktą ir paruošia žemę eksploatuoti bei moka mokesčius – dalį gauto grynojo produkto) ir steriliąją (dirbantys pramonėje ir kitus ne žemės ūkio darbus). Fiziokratizmas nuo merkantilinio atskirų ūkio reiškinių (gamybos, paskirstymo ir vartojimo) aiškinimo perėjo prie jų visumos analizės ir tos visumos dėsningumų nustatymo (šių reiškinių sąveiką parodė Quesnay ekonominėje lentelėje). Fiziokratizmo doktrinoje pagrindinę reikšmę turi visuomenės ir valstybės mokslas. Remiamasi įsitikinimu, kad egzistuoja tam tikra natūrali prigimtinė santvarka su jai būdingais prigimtiniais dėsniais, iš kurių svarbiausi – privati nuosavybė ir jos neliečiamumas bei kiekvieno individo teisė laisvai rūpintis savo būtimi. Šią natūralią santvarką su jos dėsniais turi atitikti esama pozityvi žmonių socialinio gyvenimo santvarka, priešingu atveju visuomenėje prasidės kolizijos ir konfliktai. Atitikimą garantuoja valstybė, kuriai atstovauja paveldima centralizuota monarchija, valdoma apsišvietusio monarcho. Fiziokratizmui būdingas kategoriškas reikalavimas atsisakyti protekcionizmo politikos, reikalavimas leisti laisvai dirbti žemę ir naudotis jos vaisiais, tada klestėsiantis ne tik žemės ūkis, bet ir visas ūkinis gyvenimas. Fiziokratinė laissez faire, laissez passer (laissez faire) formulė reiškia gamybos ir mainų laisvę krašto viduje ir už jo sienų. Atmesdamas bet kokį valstybės kišimąsi į ūkinį gyvenimą ir reikalaudamas laisvosios konkurencijos fiziokratizmas iš tikrųjų skelbė klasikinį ekonominį liberalizmą. Fiziokratizmas kaip vyraujanti doktrina teišsilaikė kelis dešimtmečius, nes bandė suderinti nesuderinamus dalykus: ekonominį liberalizmą bei monarcho ir feodalų valdžią.

Fiziokratizmo doktriną pagrindė F. Quesnay. Jo svarbiausi sekėjai Prancūzijoje buvo V. R. de Mirabeau, P. S. Dupont’as de Nemours’as, N. Baudeau, A. R. J. Turgot ir kiti, Vokietijoje – K. Friedrichas, J. A. Schlettweinas, Lenkijoje – A. Popławskis, S. Staszicas, H. Kołłątajus ir kiti.

LIETUVOJE fiziokratizmas labiausiai reiškėsi Vilniuje. Edukacinės komisijos pirmininkas vyskupas I. J. Masalskis ir jos narys J. L. Chreptavičius palaikė ryšius su prancūzų fiziokratais. Su šia komisija bendradarbiavo P. S. Dupont’as de Nemours’as, Vilniuje t. p. lankėsi N. Baudeau ir kiti. Edukacinė komisija, perėmusi savo žinion Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiąją mokyklą, Moralės mokslų kolegijoje (fakultete) įvedė prigimtinės teisės kursą, kurio pirmuoju profesoriumi pakvietė H. Stroynowskį. Šį kursą, netrukus pradėtą vadinti politine ekonomija, H. Stroynowskis skaitė 1783–93, pagrindu imdamas fiziokratizmo doktriną. Vėliau (iki 1810) šį kursą tęsė jo mokinys S. Malevskis. 1803 Vilniaus universitete įkurta viena pirmųjų pasaulyje politinės ekonomijos (ekonomikos) katedra. Pagal skaitytą kursą H. Stroynowskis parengė knygą Prigimtinės, politinės teisės, politinės ekonomijos ir tautų teisės mokslas (Nauka prawa przyrodzonego, politycznego, ekonomiki politycznej i prawa narodów 1785), naudotą kaip vadovėlį. Fiziokratizmo populiarumą Lietuvoje lėmė 18 a. antros pusės socialinės ekonominės sąlygos, kultūriniai ryšiai su Prancūzija ir pačios fiziokratų ekonominės teorijos idėjos. H. Stroynowskis aklai nesekė prancūzų fiziokratais, buvo politinio liberalizmo, kurio šie kratėsi, šalininkas, pripažino, kad būtina aukščiausia centralizuota valdžia, bet ne paveldima monarchija, o pačios tautos rinkti atstovai. Remdamasis fiziokratizmo idėjomis H. Stroynowskis įrodinėjo, kad baudžiavinė valstiečių priklausomybė nesuderinama su prigimtine žmogaus teise, gynė privačią nuosavybę ir ekonominės veiklos laisvę, reikalavo, kad būtų sudarytos geriausios sąlygos žemės ūkio gamybai, siūlė mokesčius rinkti iš žemės savininkų, tačiau pripažino ir feodalinės žemės nuosavybės teisėtumą, mokymu apie grynąjį produktą grindė dvarininkų teisę gauti duoklę ir činšą. Lietuvos fiziokratų skelbtos idėjos skatino antibaudžiavines nuotaikas, atitiko liberaliai nusiteikusių dvarininkų, pritariančių reformoms, ateities socialines vizijas.

Nuo 1810 Vilniaus universitete pradėjus dėstyti A. Smitho ekonominę teoriją dėmesys fiziokratų idėjoms išblėso. 1938 Vytauto Didžiojo universitete P. Padalskis apgynė disertaciją ekonomikos daktaro laipsniui gauti tema Fiziokratizmo doktrina Lietuvoje (išspausdinta žurnale Ekonomika 1937 nr. 1). Sovietinės okupacijos metais apie fiziokratizmą rašė D. Budrys (Buržuazinių ekonominių teorijų istorijos apybraižos 1971), ekonomikos mokslų kandidato disertaciją apie ekonominės minties raidą senajame Vilniaus universitete 1962 apgynė A. Makarevičius. D. Cesevičius kritikuodamas socialistinį planinį ūkį jam priešpriešino prigimtinę tvarką ir rinkos ekonomiką, kurią suprato kaip natūraliai susiformavusį ūkį (Ekonomikos vystymosi prasmė ir vaizdas 1980, rankraštis).

L: H. Higgs The Physiocrats London 1897; W. Petzet Der Physiokratismus und die Entdeckung des wirtschaftlichen Kreislaufes Berlin 1932; M. Beer An Inquiry into Physiocracy London 1939; François Quesnay et la physiocratie Paris 1958; R. L. Meek The Economics of Physiocracy: Essays and Translation New York 1962.

428

fiziokratai