fiziologinės funkcijos

fiziològinės fùnkcijos, organizmo arba jo organų, audinių, ląstelių ir subląstelinių darinių gyvybinės veiklos formos. Padeda organizmui prisitaikyti prie aplinkos arba ją pritaikyti savo poreikiams. Svarbiausia fiziologinė funkcija – medžiagų apykaita; jei ji sustoja, organizmas miršta. Su medžiagų apykaita susijusios visos kitos fiziologinės funkcijos (pvz., augimas, vystymasis, dauginimasis, mityba, virškinimas, kvėpavimas). Fiziologinės funkcijos reiškiasi organizmo ar jo dalių fiziniais ir cheminiais kitimais; kai kurios jų (pvz., augimas) tiesiogiai susijusios su audinių ir organų struktūriniais pokyčiais. Vieni pokyčiai būna labai ryškūs, juos lengva stebėti, kiti – neryškūs, tiriami mikrofiziologiniais metodais (elektronine mikroskopija). Kartais tiesiogiai registruoti ir matuoti fiziologinių funkcijų negalima, todėl registruojami ar matuojami vadinamieji fiziologinių funkcijų koreliatai (dažniausiai bioelektriniai reiškiniai ir medžiagų apykaitos rodikliai). Visas organizmo fiziologines funkcijas reguliuoja humoralinė, nervų ir fermentinė sistemos. Fiziologinės funkcijos, kaip ir organizmo morfologiniai požymiai, yra aplinkos sąlygų ir genotipo sąveikos rezultatas (pvz., nervinis veiklos tipas paveldimas, tačiau iš dalies jį keičia aplinka). Kiekvienos fiziologinės funkcijos galima išskirti 2 pradus: individualųjį ir rūšinį, nes jos vystosi ir kinta per organizmo ontogenezę ir filogenezę. Geriau pažinti fiziologinių funkcijų mechanizmus ir suprasti jų biologinę reikšmę padeda funkciogenezė (fiziologinių funkcijų raida).