Šv. Karolio Boromiejaus bažnyčios Antverpene interjeras
flamándų dalei susiformuoti įtakos turėjo 15 a. Nyderlandų renesansas, italų manierizmas. 16 a. Italijoje mokėsi flamandų tapytojai H. de Clerckas (1587–1630), O. van Veenas (1556–1629), A. van Noortas (1562–1641), grafikai H. Cockas, B. de Momperis (1535–89). 16 a. pabaigos altorių paveikslai, figūrinės kompozicijos pasižymi realistiniu vaizdavimu, kruopščiu piešiniu, sodriu koloritu. 17 a. įsigalėjus barokui dailėje klestėjo tapyba; nacionaliniai flamandų tapybos bruožai labiausiai atsiskleidė rūmų mene ir turėjo reikšmės Vakarų Europos tapybos raidai. Buvo ištobulinta aliejinės tapybos technika, plėtoti iliuzionizmo efektai; sukurta religinės, mitoginės, istorinės tematikos paveikslų, vyravo ekspresyvi, dinamiška kompozicija, šventiška, pakylėta nuotaika, teatrališkumas, pabrėžtas dekoratyvumas.
Žymiausias flamandų baroko tapytojas P. P. Rubensas darė įtaką J. Jordaensui, A. Janssensui (1575–1632), M. Pepynui (1575–1642 ar 1643), F. Franckenui jaunesniajam (1581–1642); tapyta vitališkų siužetų kompozicijos, derinta italų ir Nyderlandų dailės tradicijos, būdinga polichrominis koloritas. Įtvirtinti nauji moterų ir vaikų, vešlios floros ir faunos, bakchanalijų motyvai, gausu alegorinių įvaizdžių, simbolių. Raižinių pagal P. P. Rubenso paveikslus sukūrė grafikai L. Vostermanas (1595–1675), C. Jegheris (1596–1652). Tapyboje išryškėjo savarankiški žanrai.
Plėtotas portretas; žymiausias portretistas A. van Dyckas flamandų tapyboje įtvirtino reprezentacinio portreto žanrą; jo nutapyti portretai pasižymi vaizduojamų asmenų idealizavimu, būdinga pastovios kompozicinės schemos, polichrominis koloritas, subtilus formos modeliavimas. Portretų interjero, peizažo fone nutapė G. Coques’as (1599–1641), G. van Tilborchas (1625–78). Natiurmorto žanrui turėjo įtakos olandų tapyba; nedidelio formato paveiksluose vyrauja subtilūs rudų ir sidabrinių tonų deriniai, paryškinta medžiagos faktūra (J. Bruegelis, J. van Hulsdonckas, 1582–1647, C. Peeters, 1594–1657, P. Andriansenas, 1587–1661, J. van Esas, 1596–1666, D. Teniersas). Monumentalių, dinamiška kompozicija pasižyminčių natiurmortų su vaisiais, gėlėmis, medžioklės trofėjais nutapė F. Snydersas; jis vienas pirmųjų sukūrė natiurmortų su gyvūnais. J. Fyto natiurmortams būdinga subtilus monochrominis koloritas, faktūrų įvairovė. Susiklostė natiurmortas su gėlėmis; gėlių puokštės komponuotos interjero fone, derintos su šventųjų atvaizdais ir kitais motyvais, būdinga spiralinė kompozicija, detalus, preciziškas piešinys, dekoratyvumas (J. Bruegelis, A. Bosschaertas, 1573–1621, R. Savery, 1576–1639, J. Soreau, O. Elligeris, 1633–79).
17 a. pradžios flamandų peizažuose ryšku manierizmo bruožai. Tapyti panoraminiai Alpių vaizdai, jie derinti su stilizuotais, fantastiniais elementais; ryšku Nyderlandų dailininko J. Patiniro paveikslų įtaka. Vėliau paplito nedidelio formato paveikslai, kuriuose gamtos fone vaizduoti keliautojai, mitologiniai personažai (ryšku P. Bruegelio vyresniojo paveikslų įtaka), t. p. rojaus, egzotiškos faunos ir floros motyvai. Kompozicija turėjo miniatiūrų bruožų, pasižymėjo kruopščiai ištapytomis detalėmis, gausiais dekoratyviniais elementais (J. Bruegelis, R. Savery, J. Wildensas, 1584–1653, L. van Udenas, 1595–1672, P. Boutas, 1658–1719, F. Boudewijnsas, 1644–1711, A. van Eertveltas, 1590–1652). Susiklostė veduta (J. Siberechtsas, 1627–1703), marina (J. de Momperis, 1564–1635), joms būdinga romantiniai įvaizdžiai, simboliai. Batalinių scenų peizažo fone nutapė C. de Waelis (1592–1667). Buitinį žanrą plėtojo D. Ryckaertas (1612–61), J. van Craesbeeckas (1605–54), F. Snydersas, J. Jordaensas, S. de Vosas (1603–76). A. Brouweris tapė smuklių, kaimo gyvenimo vaizdus, flamandų tapyboje įtvirtino groteskinį vaizdavimo būdą. 17 a. pradžioje flamandų dailėje ryšku karavadžizmo bruožai; tapyta buitinio žanro kompozicijos, dažniausiai muzikavimo vaizdai, plėtotas realistinis vaizdavimo būdas, išpopuliarėjo kontrasto principu grindžiamas dirbtinis apšvietimas, vyravo šiltų tonų koloritas (A. Janssensas, L. Finsonas, 1580–1617, J. van Oostas, 1601–71, T. van Loonas, 1581 ar 1582–1667).
16 a.–17 a. pradžioje skulptūroje plėtota religinė tematika, derinta vėlyvosios gotikos ir italų manierizmo bruožai (J. Mone’o, 1485–apie 1549, antkapiai, altoriai, F. Duquesnoy skulptūros). 17 a. barokinė skulptūra buvo glaudžiai susijusi su architektūra. Altorių, antkapinių plokščių, sarkofagų, klausyklų, kitų bažnytinių baldų puošyboje gausu architektūrinių formų; skulptūra puošti pastatų fasadai, interjerai. Milderto, van den Eynde, Duquesnoy, Quellinusų šeimos dirbtuvėse sukurtoms skulptūroms būdinga realistinių ir idealizuotų formų derinimas, gausu dekoro elementų. Portretinė skulptūra turėjo puošybinę funkciją, derinta vietinės medžio drožybos ir akmens skulptūros tradicijos.
18 a. flamandų dailėje įsitvirtino neoklasicizmas; tapyboje ir skulptūroje išpopuliarėjo pasaulietiniai siužetai, plėtota antikinė tematika. Tapytojai J. Verhagenas (1728–1811), A. C. Lensas (1739–1822), F. J. Navezas (1787–1869) peizažuose, figūrinėse kompozicijose naudojo romantinius įvaizdžius, 17 a. paveikslų motyvus. Išpopuliarėjo nedidelio formato dekoratyvūs peizažai ir natiurmortai. Klasicizmo bruožų turi G. Godeckarle’s (1750–1835, statulos Briuselyje, reljefai Lakene, 1787), G. Goupello (1664–1730, fontanas Briuselyje), P. Verschaffelto (1710–1793), M. Vervoorto (1667–1737) kūriniai. Bažnyčių dekorui, baldams būdinga vėlyvojo baroko bruožai. 18 a. rokoko stiliaus flamandų kūriniai paveikti prancūzų dailės (P. Snyderso, 1681–1752, J. A. Garemiju, 1712–1799, paveikslai, G. J. Kerricxo, 1682–1745, baldų, pastatų dekoras, J. Delcouras, 1627–1702, antkapinis paminklas vyskupui Allamont’ui Gento katedroje). Skulptūriniame dekore plėtota natūralistinė plastika, būdinga rokokinės voliutos.
16–18 a. flamandų taikomojoje dailėje išsiskyrė špaleriai, austi pagal P. P. Rubenso, J. Jordaenso paveikslus Briuselyje, Antverpene, Briugėje; vaizduotos mitologinės, batalinės, medžioklės scenos, peizažai. Su veidrodžiais derinti špaleriais puošti rūmų interjerai kūrė iliuzinės, keliaplanės interjero erdvės įspūdį. Plito tapyti sienų apmušalai; jiems būdinga pastoralinis žanras, idilinis peizažas, gausu keturių metų laikų, septynių laisvųjų menų alegorijų, simbolių. Briuselis (17 a.) ir Lježas (18 a.) garsėjo prabangių baldų manufaktūromis. Gaminta barokiniai ąžuoliniai bufetai, masyvių formų stalai, kėdės, lovos su baldakimais; baldai dekoruoti piliastrais, frizais, rozečių motyvais, t. p. drožiniais. Antverpene gaminti dekoratyviniai, viduje ištapyti staliukai‑spintelės. Rokoko stiliaus baldai gausiai dekoruoti, su šilko, brokato, damasto apdaila. 17–18 a. Antverpene veikė sidabro ir aukso, 18 a. Briuselyje – stiklo dirbinių manufaktūros. Išplito ovalūs, keturių rankenų ąsočiai, puošti reljefiniais ornamentais, medalionais. Briuselio porceliano dirbiniai puošti auksu, dekoruoti egzotiškų paukščių, gėlių, vaisių, gamtovaizdžių motyvais. 16–18 a. Briuselis garsėjo pintais, siuvinėtais nėriniais.
flamandų menas; -flamandų dailė
P. P. Rubenso Išminčių pagarbinimas (aliejus, 1624, Karališkasis dailės muziejus Antverpene)
verdiūros su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės iždininko D. Chaleckio herbiniu skydu ir inicialais fragmentas (iš serijos Medžioklė, 16 a. pabaiga, Varšuvos nacionalinis muziejus)
L: L. van Puyvelde Flemish Painting Brussels 1971.
2648