fliuktuãcijos (lot. fluctuatio – svyravimas), atsitiktiniai fizikinių ir kitų dydžių nuokrypiai nuo vidutinių verčių. Fliuktuoja visi dydžiai, priklausantys nuo atsitiktinių veiksnių. Fliuktuacijos t. p. būdingos chemijos, biologijos, sociologijos, geografijos (periodiškai pasikartojantys gamtinių reiškinių nukrypimai) bei kitų mokslų tiriamiems dydžiams, net ir buitinėms situacijoms (pvz., eismo nereguliarumas). Fliuktuacijų kiekybinių charakteristikų tyrimas remiasi matematinės statistikos ir tikimybių teorijos metodais. Fizikinių dydžių fliuktuacijas sukelia atsitiktiniai poveikiai bei fizikinių sistemų sandaros diskretumas ir sistemą sudarančių dalelių šiluminis judėjimas. Kai makroskopinės sistemos būsena stabili, fliuktuacijos mažos. Fliuktuacijos suintensyvėja fazinio virsmo aplinkoje, arti kritinės būsenos (pvz., kritinė opalescencija), t. p. kai tiriamoji nepusiausviroji sistemos būsena nestabili. Makroskopinių dydžių fliuktuacijų tyrimas padeda suprasti, kaip sistemos makroskopinės savybės susijusios su jos mikroskopine sandara. Teoriškai šie klausimai tiriami statistinės fizikos metodais. Esant termodinaminei pusiausvyrai galioja fliuktuacinė disipacinė teorema, fliuktuacijų spektrinius tankius susiejanti su sistemos atsaku į atitinkamo dažnio reguliarųjį išorinį poveikį. Ši teorema remiasi Onsagerio principu, pagal kurį fliuktuacija nyksta t. p. kaip išorinio poveikio sukeltas mažas sistemos būsenos nuokrypis nuo pusiausvyros. Elektrinės (elektros srovės, įtampos, krūvio) fliuktuacijos laidininkuose yra netvarkingo šiluminio krūvininkų judėjimo padarinys. Elektrinės fliuktuacijos plačiai tiriamos esant stabilioms, bet nepusiausvirosioms būsenoms. Fliuktuacinė spektroskopija (fliuktuacijų spektrų matavimas) yra svarbus sparčiųjų (ypač superaukštojo dažnio) elektroninių procesų diagnostikos metodas. Tai svarbi mikroelektronikos ir nanoelektronikos fizikinių tyrimų sritis.
Elektrines fliuktuacijas puslaidininkiuose jau keletą dešimtmečių tiria Lietuvos mokslininkai: fizikai eksperimentininkai (J. Požela, V. Bareikis, A. Matulionis ir jų mokiniai) tiria karštųjų elektronų triukšmus – elektrinius triukšmus puslaidininkiuose ir sudėtinguose puslaidininkiniuose dariniuose, esančiuose stipriame elektriniame lauke. Teoretikai (R. Katilius) sukūrė kinetinę fliuktuacijų teoriją, taiko ją vadinamom trimačių bei dvimačių elektroninių dujų fizikinėms savybėms tirti.
2157