flogistònas (gr. phlogistos – degus), pagal 18 a. chemijoje paplitusį požiūrį, spėjama medžiagų sudedamoji dalis (degumo pradas), išsiskirianti degimo ar kitų oksidacijos procesų metu. Flogistono teoriją 1697 sukūrė E. G. Stahlis; ji gerai paaiškino oksidacijos reakcijas, bet pradėjus taikyti kiekybinius tyrimo metodus (svėrimą) paaiškėjo, kad vykstant oksidacijai medžiagų masė gali padidėti, taigi flogistono masė būtų neigiama. Flogistono teoriją galutinai paneigė 1877 A. L. de Lavoisier įrodydamas, kad degimas ar kitos oksidacijos reakcijos yra jungimasis su deguonimi.
248