florà (pagal romėnų deivės Floros vardą), istoriškai susiklosčiusios kurios nors teritorijos (visos Žemės, žemyno, krašto, rajono) augalų rūšių, augančių arba augusių tam tikrame Žemės istorijos etape, visuma. Augalų aprašymų randama jau senovės Graikijoje. Terminas flora pirmą kartą pavartotas M. Boymo (1656, Vengrija) aprašant Kinijos augaliją. C. von Linné 1737 aprašė Laplandijos ir 1745 Švedijos augaliją. Flora suprantama tik kaip savaime augančių kurio nors krašto augalų visuma. Susideda iš vietinės kilmės rūšių, vadinamų autochtoninėmis, ir vėliau natūraliu būdu atkeliavusių rūšių. Šios rūšys kartu su autochtoninėmis sudaro savaiminę (spontaninę) florą. Žmogaus užneštos svetimžemės rūšys vadinamos užneštinėmis, arba adventyvinėmis. Rūšys, paplitusios tik tam tikroje aiškiai apribotoje geografinėje srityje, vadinamos endeminėmis. Augalų rūšys grupuojamos į grupes, vadinamas taksonais. Žemesnio rango taksonai – rūšys ar vidurūšiniai taksonai – nuosekliai jungiami į aukštesnio rango taksonus – šeimas, eiles, klases, skyrius. Siekiant palyginti įvairių teritorijų sistematinę floros struktūrą naudojamas sistematinis floros spektras – atskirų šeimų rūšių skaičius išreikštas procentais nuo bendro nagrinėjamo floros rūšių skaičiaus. Visos Žemės florą sudaro apie 250 000 augalų rūšių (Lietuvoje auga apie 1300 žiedinių augalų, apie 400 samanų).
Didžiausias geografijos padalinys, turintis savitą florą, vadinamas floros sritimi (antarktinė, australinė, holarktinė sritis). Dar skiriama tam tikro laikotarpio flora (mezozojinė, ledynmečio), tam tikros terpės (dirvožemio) flora. Natūraliomis sąlygomis flora kinta pamažu. Žmogaus ūkinė veikla (statybos, melioracija, miškų kirtimas) sparčiai keičia atitinkamų teritorijų florą. Florai saugoti (gamtos apsauga) steigiami draustiniai, nacionaliniai parkai, draudžiama arba ribojama rinkti augalus (pvz., vaistinius), nykstančios rūšys įtraukiamos į Raudonąją knygą. Floros tyrimų Lietuvoje pradininkas J. E. Gilibert’as.
2544