Floreñcijos istòrija
Ikiistoriniais laikais etruskų gyvenvietė, kurios vietoje apie 2 a. pr. Kr. romėnai įkūrė miestą. Nuo 4 a. vyskupijos centras. 5–6 a. miestą paeiliui valdė gotai, bizantiečiai, langobardai.
1115 tapo savarankiška komuna. 13 a. dėl valdžios mieste vyko kovos tarp popiežiaus šalininkų gibelinų ir imperatorius šalininkų gvelfų (gvelfai ir gibelinai). Nuo 13 a. pabaigos Florenciją valdė gvelfai, kurie suskilo į baltuosius ir juoduosius (1302 kaip baltasis gvelfas iš miesto ištremtas Dante).
Per karus su kitais miestais Florencija plėtėsi (iki 1348, kai dėl maro mirė apie 60 % gyventojų). Pajungusi kitus miestus (Arezzo, Pistoją, Volterrą, Pisą), Florencija tapo miestu-valstybe. 1382 komuna žlugo, valdžia atiteko oligarchams.
Nuo 15 a. Florenciją faktiškai valdė (su pertraukomis) Medici giminė; mieste klestėjo intelektualinis gyvenimas; jame kūrė Michelangelo, Leonardo da Vinci, Rafaelis, Donatello. 1494–98 valdė religinis reformatorius G. Savonarola; Florencijos diplomatu dirbo N. Machiavelli. 1512 grįžo Medici, 1527–30 jie vėl buvo išvyti. Jiems grįžus miestas atgavo kultūros centro reputaciją, plėtėsi toliau, kontroliavo beveik visą Toskaną.
1569 Cosimo I de’Medici pasiskelbus didžiuoju kunigaikščiu, Florencija tapo Toskanos didžiosios kunigaikštystės sostine. Pasibaigus Medici linijai 1737 Toskanos kunigaikštystė atiteko Habsburgų-Lotaringų linijai (1799, 1800–14 valdyta Prancūzijos).
19 a. buvo svarbus risordžimento centras, kur slėpėsi ištremtieji iš kitų Italijos valstybių. 1860 Florenciją aneksavo Pjemonto-Sardinijos karalystė. 1865–71 Florencija – naujai sukurtos Italijos karalystės sostinė. Per II pasaulinį karą miestas Sąjungininkų bombarduotas ir griautas besitraukiančios Vokietijos kariuomenės.
-Florencija