Floreñcijos mokyklà, italų architektūra ir dailė, kurta Florencijos mieste protorenesanso ir Renesanso laikotarpiais. Pradėjo klostytis 13 a., architektūroje ir dailėje ėmus derinti vėlyvosios gotikos principus ir naujus meninius ieškojimus. Florencijos mokykla suklestėjo 15 a., miestui tapus svarbiu finansiniu, prekybiniu, politiniu centru, klestėjimą paskatino ir Medici šeimos mecenatystė. Tuo metu įsigalėjo humanistinės filosofinės idėjos, dailės teoriniuose samprotavimuose ir kūryboje remtasi gamtos studijomis, antikos grožio idealais, tiksliųjų mokslų duomenimis.
S. Botticelli. Pavasaris (tempera, apie 1480, Uffizi galerija Florencijoje)
Architektūroje įsivyravo aiškios, racionalios formos, sukurta centriškųjų pastatų, patobulinta didelių kupolų statybos technika. Dailininkai ir architektai suformulavo mokslinę perspektyvos teoriją, nuodugniai išstudijavo žmogaus anatomiją, įvairiomis pozomis ir rakursais vaizdavo žmogaus figūrą. Kurta pasaulietinės tematikos skulptūra, žmogaus atvaizduose ryškinti individualūs bruožai, psichologinės būsenos. Tapyba pasižymėjo tiksliu piešiniu, tikrovišku plastiniu modeliavimu, perspektyvos taikymu. Žymesni architektai: F. Brunelleschi, L. B. Alberti; skulptoriai: L. Ghiberti, Donatello, A. del Verrocchio, L. Della Robbia; tapytojai: Bartolommeo, Giotto di Bondone, Masaccio, S. Botticelli, Andrea del Castagno, P. Uccello, Domenico Veneziano, Fra F. Lippi. Su Florencijos mokykla susijusi ankstyvoji Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelio kūryba.
Nuo 1530 Florencijos mokykla tapo manierizmo centru (tapytojai Pontormo, Bronzino, Rosso Fiorentino, skulptorius B. Cellini), 17 a. prarado meninį savitumą.