Floreñcijos ùnija, unija, pasirašyta 1439 Stačiatikių ir Katalikų Bažnyčių. Ją sudaryti popiežiui Eugenijui IV pasiūlė Bizantijos imperatorius Jonas VIII Paleologas siekdamas Europos pagalbos kovoje su turkais osmanais. Derybos dėl unijos vyko Florencijos susirinkime (1438–45). Dalyvavo Bizantijos imperatorius, Konstantinopolio patriarchas Juozapas II, Efeso metropolitas Markas Eugenikas, Nikėjos metropolitas Bessarionas, Rusijos metropolitas Izidorius ir kitų Rytų patriarchų atstovai. Teologinio dialogo pagrindinės temos buvo skaistykla, Filioque, Eucharistija ir popiežiaus primatas. Priimti kompromisiniai sprendimai: skaistyklos sampratos paliktos skirtingos (stačiatikių teologai teigė, kad katalikų teologų skaistyklos samprata nesutampa su Bažnyčios tėvų skaistyklos samprata); Filioque į Stačiatikių Bažnyčios tikėjimo išpažinimą neįrašyta; eucharistinė duona Rytų Bažnyčioje pripažinta rauginta, Vakarų – nerauginta; popiežiaus kaip vicarius Xristi (lotynų kalba Kristaus vietininkas) titulą stačiatikiai pripažino tiek, kiek pirmumo idėją pagrindžia senosios teisės normos. Patvirtintas jurisdikcinis Romos vyskupo, Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės patriarchų pirmumas.
Florencijos unijos dokumentas parašytas graikų ir lotynų kalbomis. Jį pasirašė ne visi Stačiatikių Bažnyčios atstovai. Kai kurie Rytų patriarchai, grįžę iš Florencijos, savo parašus ėmė atšaukti. 1453 Konstantinopolį užėmus turkams osmanams Florencijos unija nutrūko. Vėliau Abiejų Tautų Respublikoje buvo sudaryta Brastos bažnytinė unija.
2709