flúoras (Fluorum; lot. fluor – tekėjimas, tėkmė), F, periodinės elementų sistemos VII A grupės cheminis elementas. Žalsvai gelsvos spalvos aštraus kvapo dujos. Molekulė dviatomė F2. Chemiškai labai aktyvus, vienas stipriausių oksidatorių. Reaguoja su visais cheminiais elementais – metalais ir nemetalais (išskyrus inertines dujas helį ir neoną), sudarydamas fluoridus. Su Br, I, S, Cl, As, B, Si, daugeliu metalų fluoras jungiasi žemoje temperatūroje (dažnai užsidegdamas). Kaitinamas reaguoja su auksu ir platina, fluoro ir vandenilio mišinys sprogsta. Fluoras ardo daugelį junginių (oksidų, hidroksidų, druskų), t. p. stiklą ir kvarcą, iš vandens išstumia deguonį paversdamas jį ozonu. Svarbiausi fluoro junginiai: vandenilio fluoridas HF (naudojamas fluoro druskoms – fluoridams – gauti, stiklui ir puslaidininkiams ėsdinti, retųjų metalų metalurgijoje, galvanotechnikoje), tetrafluorboro rūgštis ir jos druskos (naudojamos galvanotechnikoje, organinėje sintezėje, litavimo ir suvirinimo fliusams gaminti, medienai konservuoti, galvanotechnikoje, kai kurių emalių gamyboje). Pakeitus vandenilį fluoru organiniuose junginiuose labai pakinta jų savybės – jie tampa nedegūs, chemiškai atsparesni. Iš jų svarbesni yra fluorvandeniliai (dielektrikai, šilumnešiai, tepalai, hidrauliniai skysčiai), fluorkaučiukai (karščiui, tepalams, degalams ir rūgštims atsparios gumos žaliava), fluorplastikai (termiškai ir chemiškai atsparūs, gerų dielektrinių ir antifrikcinių savybių). Gamtoje fluoras randamas tiktai junginiuose. Svarbiausias mineralas fluoritas CaF2, kiti – kriolitas Na3[AlF6] ir apatitas Ca5[(F, OH)(PO4)3]. Fluoro yra visuose organizmuose, daugiausia gyvūnų ir žmogaus dantyse bei kauluose. Fluoras svarbus kaulinio audinio, dentino ir dantų emalio formavimuisi. Fluoro kiekis organizme priklauso nuo jo sunaudojimo. Fluoro pagrindinis šaltinis yra vanduo, organizmui fluoro pakanka, jei 1 l vandens jo yra 1 mg. Dėl fluoro pertekliaus geriamajame vandenyje arba maiste sausumos gyvūnai ir žmogus suserga fluoroze, o dėl trūkumo – dantų kariesu. Iš organizmo šalinamas su šlapimu. Fiziologinis poveikis augalams mažai ištirtas. Fluoras gaunamas iš fluorito paverčiant jį vandenilio fluoridu ir elektrolizuojant. Grynas fluoras naudojamas kaip fluoruojamasis reagentas fluoro organinių junginių sintezėje, kai kuriems fluoridams (UF6, WF6, SF6, ClF3 ir kitiems) gauti. Labai nuodingas (veikia odą, gleivinę), koncentracijos ribinė vertė (ilgalaikio poveikio) darbo aplinkos ore – 1,58 mg/m3. Gryną fluorą, elektrolizuodamas HF, 1886 gavo F. H. Moissanas.
| atominis skaičius | 9 | |
| santykinė atominė masė | 18,9984 | |
| elektrinis neigiamumas | 3,98 | |
| išorinių elektronų konfigūracija | 2s22p5 | |
| oksidacijos laipsnis | –1 | |
| izotopai | ||
| stabilusis | 19F (100 %) | |
| stabiliausi radioaktyvieji | 17F (T1/2 64,8 s), 18F (T1/2 109,7 min), 20F (T1/2 11,0 s), 22F (T1/2 4,23 s) | |
| kiekis Žemės plutoje | 0,065 % (masės) | |
| lydymosi temperatūra | –219,7 °C | |
| virimo temperatūra | –188,2 °C | |
| tankis (0 °C, 0,1 MPa) | 1,693 kg/m3 | |
| šilumos laidumo koeficientas (0 °C) | 0,0248 W/(m·K) | |
| savitoji šiluminė talpa | 0,829 kJ/(kg·K) | |
| standartinis elektrodo potencialas F2/2F– | 2,866 V | |
2509
2082