fòbijos (gr. phobos – baimė), nerimo sutrikimai, kuriems būdinga nuolatinė, įkyri, neracionali konkretaus objekto ar situacijos baimė. Fobijų yra apie 500 rūšių. Skirstomos į specifines fobijas, dar vadinamas fobinio nerimo sutrikimais, ir socialines fobijas, dar vadinamas socialinio nerimo sutrikimais.
Specifinės fobijos
Jas kelia konkreti fobinė situacija, pvz., tam tikrų gyvūnų (gyvačių, šunų, kačių, paukščių,), vabzdžių, voragyvių (arachnofobija) baimė, erdvės baimė (agorafobija, klaustrofobija, kenofobija – tuščių patalpų baimė, heterofobija – baimė eiti per tiltą, amaksofobija – transporto baimė, aukščio, griaustinio, tamsos ir kita), baimė susirgti – nozofobija (pvz., kancerofobija – baimė susirgti vėžiu, kardiofobija – baimė numirti nuo širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, infarkto ir kita), dantų gydymo, tam tikro maisto, kraujo ar žaizdos, mokyklos, egzaminų baimė. Pasirodžius baimės objektui arba vien tik jį įsivaizdavus, kyla didelis nerimas arba gali prasidėti panika. Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje, paauglystėje (dažnai perimamos iš šeimos narių ir socialinės aplinkos), negydomos tęsiasi, retai praeina savaime, tačiau psichikos sutrikimų dažniausiai nebūna. Suaugę supranta, kad ši baimė iracionali, tačiau visada vengia fobinių situacijų.
Socialinės fobijos
Apibrėžiamos kaip nuolatinė ar pasikartojanti svetimų asmenų baimė, jų vengimas, įvairių socialinių situacijų ir veiksmų baimė, nerimas, kad bus pažemintas ar sutrikęs. Jos dažniausiai susijusios su menkavertiškumu ir kritikos baime ir lydimos somatinių simptomų (prakaitavimo, paraudimo, rankų virpėjimo, pykinimo, padažnėjusio širdies plakimo, staigaus poreikio šlapintis). Jos rūšys: lalofobija (baimė viešai pasisakyti), antropofobija (baimė bendrauti su žmonėmis), ginekofobija (baimė bendrauti su moterimis), eritrofobija, sitofobija (baimė viešai užspringti), miksefobija (baimė pasirodyti nepajėgiu lytinio artumo metu) ir kitos. Gali kilti dėl įgimtų savybių (uždarumo, drovumo), artimo netekties ankstyvojoje vaikystėje, seksualinių, fizinių traumų, fizinių defektų, dėl kurių negalima įgyti reikiamos socialinės patirties. Socialinės fobijos dažniausiai prasideda paauglystėje ir susitelkia ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, jaučiamas stresas, todėl tokių situacijų vengiama; gali pasireikšti visiška socialinė izoliacija – žmogus nerealizuoja savo galimybių nei moksle, nei asmeniniame gyvenime. Žmones, kenčiančius nuo socialinių fobijų, būtina gydyti (psichoterapija, hipnoze, sunkesniais atvejais – vaistais). Negydomos fobijos virsta depresija, neuroze, psichopatija, ligoniai, norėdami palengvinti savo būklę, dažnai pradeda piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais.