foburdònas (pranc. faux-bourdon – netikras bosas), daugiabalsiškumo formavimo būdas ankstyvojo Renesanso (15 a.) ir vėlesnių epochų muzikoje. Atliekant foburdoną apatinis faktūros balsas paprastai būdavo intonuojamas oktava aukščiau negu parašyta (iš čia foburdono pavadinimas). 15 a. Anglijoje natomis užrašytas pagrindinis balsas, intonuojantis choralo melodiją, atliekant būdavo palydimas improvizuojamais kontrapunktiniais balsais – apatiniu (skambėjo tercija žemiau) ir viršutiniu (skambėjo kvarta aukščiau).
Kitose Europos šalyse prie natomis užfiksuotų dviejų kraštinių balsų discantus ir tenorus atliekant kūrinį prisidėdavo ir kvarta žemiau už discantus skambantis foburdonas. Nuo 15 a. vidurio prie šių 3 balsų kartais būdavo pridedamas ir ketvirtasis (tercija arba kvinta dubliavo tenoro partiją). Foburdono technika epizodiškai buvo vartojama kuriant himnus, psalmes, introitus, motetus, mišias ir kitas kompozicijas pakaitomis su vienbalsiais ar kito pobūdžio daugiabalsiais epizodais. Foburdono technika kūrė G. Dufay, G. Binchois.
2309
1571